Straipsniai » A. Andrijauskas. „Įvadinis žodis. Kūryba įvairių mūzų prieglobstyje“

Įvadinis žodis

Kūryba įvairių mūzų prieglobstyje

Profesoriaus Vytauto Brėdikio knyga savo turiniu, struktūra ir vyraujančiais savianalizės leitmotyvais yra kiek neįprasta. Tai individualiõs tiesõs ieškančios asmenybės tekstas, konstruojamas pasitelkiant skirtingus regėjimo taškus ir skenuojantis svarbiausius jos intelektualinės biografijos etapus. Sunku tiksliai įvardyti pagrindinę šios daugialypės, apmąstymus provokuojančios knygos ašį, nes joje retrospektyvus žvilgsnis į nueitą gyvenimo kelią susipina su daugy­be kitų lygiagrečiai besiplėtojančių naratyvų: vaikystės prisiminimais, sąmonės srauto fragmen­tais, asociacijomis, istoriniais ekskursais, pedantišku įvairių pomėgių ir skirtingų kūrybinės veiklos sričių (architekto, dizainerio, konstruktoriaus, pedagogo, fotografo, rektoriaus) aprašymais. Kartu su autoriumi apžvelgsime ir žvejybos subtilybes, plauksime laiveliais Lietuvos upėmis ir ežerais, aplankysime kai kurias artimas ir tolimas pasaulio šalis... Ne mažiau svarbi knygos dalis siejasi su filosofo vertais metafiziniais apmąstymais apie įvairias pasaulio sandaros, žmogaus būties, socialinio, politinio gyvenimo, kultūros ir meno raidos problemas.

Šios knygos tekstas yra neatsiejamas nuo autoriaus asmenybės, konkrečių jo intelektualinės biografijos vingių, kurie paliko ryškią žymę pasaulėžiūroje ir kūryboje. Brėdikio nedemonstruojamas žmogiškos savigarbos jausmas ir padorumas kriziniais atvejais, kai reikėjo rizikuoti savo kailiu, niekuomet nekėlė abejonių. „Koks žmogus, tokia ir kūryba“, – sako sena kinų patarlė. Šiame glaustame teiginyje stebėtinai daug gyvenimiškos tiesos, kadangi asmenybės mastelis, jo humanitarinė erudicija, estetinis imlumas neišvengiamai palieka pėdsakus visose žmogaus kūrybinės veiklos srityse. Kūrybiškumas sudaro giliausią Brėdikio asmenybės savastį. Visose knygos dalyse jaučiamas universalus kūrybinis pradas, jo svarba bet kurioje autoriaus asmenybės raiškos srityje. Čia daug taiklių įžvalgų, apmąstymų apie gyvenimą, mus supantį gamtos pasaulį, urbanizuotą aplinką, žmonių santykius, kultūrą, meną, kūrybos proce­są, meno kūrinius ir daugybė kitų kūrėjui svarbių problemų. Nuolatos išnyra neišvengiamas mąstančio kultūros žmogaus ir valdžiažmogio konfliktas. „Kūryba, – teigia jis, – tai ir įgimtas poreikis, ir kartu prievartinė žmogaus veikla. Siekis ir pastangos keisti ir tobulinti aplinką, o kartu ir save, manau, ir yra gyvenimo prasmė... <…> Meninė, iš dalies ir estetinė, taikomoji kūryba – tai tarsi civilizuotas turnyras arba dvikova tarp seksualumo galią demonstruojančių var­žovų...“ Šioje įžvalgoje profesorius neabejotinai teisus, nes tiek kūrybiškumas, tiek ir sek­sua­lumas, kaip taikliai pastebėjo Arthuras Schopenhaueris, o vėliau konceptualizavo psicho­analizės pradininkas Sigmundas Freudas, išplaukia iš tų pačių galingų nesąmoningų biologinių versmių.

Prigimtinis gaivališkumas ir galinga biologinė energija paaiškina išskirtinį Brėdikio dėmesį įvairioms kūrybinės raiškos formoms. Jo niekuomet netenkino viena kūrybinės raiškos sritis, tad nuolatos blaškėsi tarp įvairių menų mūzų ir potraukių.

Be architektūros, kuri pasiglemžė daugiausia kūrybinės Brėdikio energijos, Dailės akademijoje jis garsus ir kaip dizaineris, konstruojantis ir tobulinantis unikalias žvejojimo prie­mones: įvairias blizges, voblerius, dirbtines museles, subtilus fotografas, savitas į šaržuotą stilių linkęs piešėjas, aistringas gamtos ir kelionių mėgėjas, rafinuotas lašišinių žuvų žvejybos specialistas, puikus studentų mėgstamas pedagogas, linkstantis į filosofinę metafiziką, kurią ironiškai vadina šuniškomis mintimis. „Daug metų, – rašo jis, – teko draugauti su dviem nuostabiom kalytėm, Megute ir Meškute. Man jos padėjo suprasti, kas yra tikrà, o ne apsimestinė draugystė, prisirišimas ir ištikimybė. Jų akivaizdžiai demonstruojamas džiaugsmas, ne­paprastas atlaidumas ir pastovus noras bendrauti išprovokavo ir „šuniškų eilių“ atsiradimą. Tai dažniausiai bendrų pasivaikščiojimų metu patirtų įspūdžių užrašymas net ir Šuniui supran­tama forma...“

Originali šios knygos struktūra pasirinkta sąmoningai nusižengiant įprastinėms schemoms, todėl ne visuomet yra lengva perprasti autoriaus asociatyvių, nuolatos išsišakojančių įvairiomis kryptimis, kupinų daugybės neišsakymų ir užuominų minčių eigą. Jau pirmieji puslapiai rodo, kad susiduriame su plačios humanitarinės erudicijos asmenybe, patriotu, subtiliu kultūros, socialinio gyvenimo, meno reiškinių vertintoju, išgyvenančiu dėl mūsų atgimusios valstybės kelyje iškylančių sunkumų ir negerovių. Gvildendamas įvairias problemas jis netiesiogiai atspindi daugiau nei pusės amžiaus istorinių sukrėtimų išvagoto Lietuvos kelio į Nepriklausomybės atgavimą vingius: laisvės troškimą, viltis, nuopuolius, netektis, laimėjimus.

Skaitydamas knygos tekstą tiesiog akivaizdžiai regi įvairių aprašomų Lietuvos istorijos tarpsnių ir miestų vaizdus: tarpukario Biržus, pokario metų Vilniaus senamiesčio architektūrą Dailės instituto aplinkoje, sovietinio periodo ir pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečių kasdienio gyvenimo epizodus. Tekste susipina įvairiausi siužetai, lyriniai nukrypimai, iš­nyra įvairių epochų, kultūrų, meno sričių simboliai. Kartais rodos, kad šis kūrinys – aliuzija į taip ne­tolimą žaismingai atkuriamą beveik pusę amžiaus aprėpiančią sovietmečio kultūros, socialinio gyvenimo istoriją, jos dvasią, pobūdį perteikiančius įvykius ir personažus. Tačiau ši daugybės spalvingų detalių prisodrinta „istorinė“ dalis neretai nepastebimai nuslenka į antrąjį pasakojimo planą. Tuomet istorinis naratyvas virsta tik išoriniu dekoratyviu fonu, kuriame skleidžiasi intymi autoriaus biografija, daugiau ar mažiau sudėtingos jo individualaus gyvenimo peripetijos.

Įdomus yra ir paties Brėdikio nuo ankstyvos vaikystės tapomas besikeičiančių jo aplinkos erdvių pasaulis – nuo ribotos uždaro kiemo erdvės, Biržų pilies ir ežero teritorijų, per karo nuniokotą Vilnių, Lietuvos miškus, upelius, upes, miestelius į už Lietuvos ribų esančias globalaus postmodernaus pasaulio erdves. Klajojant ir ieškant savo kelio, atsiskleidžia autoriaus jausmingumas, aštrus protas ir lietuvio mentalitetui neįprastas ryžtas atvirai prabilti nepopuliariomis mūsų intelektualinėje terpėje temomis. Tai tvirto charakterio žmogus, kuris nebijo atsiskleisti su visomis jam būdingomis silpnybėmis. Jo autobiografiniuose tekstuose negalima nepastebėti autoironijos, apsinuoginimo, netgi saviplakos (panašių savianalitinių pasažų su pabrėžto egzistencijos laikinumo bruožais Lietuvoje aptinkame tik autoriaus kolegos Augustino Savicko autobiografinėse knygose ir interviu).

Prie šių ryškiu personalistiniu atspalviu nuspalvintų Brėdikio tekstų dera ir autoriaus minčių dėstymo stilius. Jis kupinas įvairių istorinių refleksijų, metafizinių apmąstymų, poetinės vaizduotės polėkių, skirtingų metaforų, simbolių, kalbos figūrų, intonacijų, specifinių sovietiniam laikotarpiui būdingo slaviško žargono elementų. Šioje minties pulsacijos ir pasakojimo formų sampynoje sudėtingą metafizinį mąstymo stilių dažnai keičia iš pasąmonės gelmių išplaukiantis asociatyvus, o jį – kandus, ironiškas, su dramatiškais motyvais. Prakalbus apie stilistinę knygos įvairovę, negalima nepastebėti ir groteskiškai nupieštų sovietinio gyvenimo vaizdų, šaržuotų valdininkų portretų, spalvingų kolegų ir taiklių gyvenimo kelyje sutiktų žmonių charakteristikų. Naratyviniai leitmotyvai, ypač susiję su skaidrios vaikystės epizodais, išvykomis į gamtą, plaukiojimu ežerais, upėmis ir meškeriojimu, čia susipina su išnyrančiais įspūdžiais iš kelionių į kitus miestus ir kitas šalis. Šie aprašinėjimai prisodrinti pikantiškų detalių, kurios ilgai išliks skaitytojų atminty­je kaip įtaigių ir negrįžtamai į praeitį nugrimzdusių subjektyvios tikrovės vaizdų liudijimai.

Knygoje daug intriguojančių nukrypimų nuo pagrindinės pasakojimo linijos į skirtingas pažinimo ir žmogaus kūrybinės veiklos sritis, sugrįžimų atgal ir daugelio kitų neįprastų žaidybinių literatūrinės kompozicijos elementų, kuriuos puošia spontaniški ekskursai į įvairias mokslinio pažinimo sritis ir turiningi filosofiniai autoriaus pokalbiai su savo virtualiu partneriu metafi­zinio mąstymo šalininku ŠUVA.

Čia išryškėja du specifiniai, autoriaus asmenybės antspaudu paženklinti šios knygos ypatumai, apie kuriuos galima ilgai samprotauti. Tai atviras mąstymo stilius ir dialogiškumas. Siekdamas suteikti įtampos savo svarstymams apie įvairias intelektualios biografijos peripetijas, Brėdikis pasirinko kritiškai mąstančio su akivaizdžiais filosofiniais polinkiais, nemėgstančio tuščiažodžiauti ir nekertančio iš peties intelektualo, kuris nuolatos kelia sudėtingus klausimus ir ieško į juos atsakymų, poziciją. Taip knygoje atsiveria subtiliai užmaskuota, tačiau milžiniška kūrybingo dialoginio mąstymo erdvė – tai neišsemiama iš realių šeimoje gyvenusių kalyčių Megutės ir Meškutės vaizdinių išsirutuliojusio vienišo žmogaus dialogų partnerio ­ŠUNIO pamąstymų versmė. Šis atviras mąstymo būdas, atkaklus individualios tiesos ieškojimas ryškus visame knygos tekste; jį geriausiai atspindi nesibaigiantys intymūs pokalbiai su savo alter ego – virtualiu šunimi. Kaip tik jis yra bene spalvingiausias, visuomet pasislėpęs jaukiame kampe ar šmėžuojantis netoli ir išsiskiriantis žaižaruojančiu intelektu bei spontaniškomis reakcijomis, antraplanis knygos herojus. Jo ištaromis galima estetiškai mėgautis, jos nuolat sudaro dialoginiam mąstymui būdingą įtampą. Šiose užuominų, nutylėjimų kupinose ŠUNIO ištarose atsiveria kažkas naujo, jaučiamas kitokios, be socialinių konvencijų, minties prieskonis ar originalių idėjų ir požiūrių užuomazgos.

Autorius skaitytoją veda savo gyvenimo ir minčių labirintais, kilniaširdiškai tarsi minėtam ištikimiausiam savo bičiuliui atkišdamas priešais nosį kvapnų, dievišką palaimą žadantį išsvajotą kaulą, nuo kurio neįmanoma atitraukti žvilgsnio...

Pagrindinis knygos veikėjas, be sąmojingomis replikomis įsiterpiančio šuns, yra pats autorius, o jo pasakojimų siužetinių linijų įvairovė – didžiulė, tačiau jų svarba ir vaidmuo knygos tekste, atsižvelgiant į aprašomą objektą ar vyraujančią siužetinę liniją, nuolatos keičiasi. Inten­syvių minčių prisodrintas dalis keičia netgi vizualiai tekste įkūnytos pauzės arba spontaniški poetinės dvasios polėkiai, sąmoningi nukrypimai į derlingas idėjų ir minčių lankas. Glaustai tariant, tekstas yra plėtojamos šakniastiebio principu: pagrindinė siužetinė linija nuolatos išsišakoja į įvairias šalutines šakeles ir ūgelius, plėtojasi savo natūraliai besiskleidžiančiomis trajektorijomis. Knyga žavi netikėtais minties posūkiais, sumaniomis įžvalgomis, taikliais ironijos kupinais pastebėjimais skirtingais gyvenimo ir kūrybos klausimais.

Gaivališka prigimtimi, aistringa meile gamtai, nonkonformizmu, požiūriu į šunį kaip ištikimiausią bičiulį, minties aštrumu, pagarba paprastiems žmonėms, vos ne mistinę prasmę teikiančiam žuvų pasauliui ir daugybe kitų bruožų Brėdikis primena mūsų poezijos genijų Sigitą Gedą. Kitais charakteringais Brėdikio bruožais laikyčiau stiprų nedemonstruojamą savigarbos jausmą, galingą biologinę energiją įveikiančią valią, vidinį nuoseklumą savo gyvenimiškose nuostatose ir darbuose. Visose jo kūrybinės raiškos srityse, nepaisant prigimtinio gaivališkumo, gilų pėdsaką paliko disciplinuotumo ir pedantiškumo reikalaujanti jo pasirinkta profesija ir ilgametis darbas architektūros baruose.

Jau subrendęs Brėdikis pasineria į nuo vaikystės pažįstamos savo motinos profesijos – fotografijos subtilybes. Jo meninė fotografija aprėpia įvairias gamtos pasaulio, žmogaus aplinkos ir kasdienio gyvenimo sritis; čia vyrauja ciklinis ar, kitais žodžiais tariant, serijinis mąstymas. Dėmesį patraukusį objektą Brėdikis savo fotografijose kaip chirurgas siekia išpreparuoti, atskleisti kitas, daugeliui neregimas, puses, pro išorinį lukštą prasiskverbti iki esmės pažinimo. Todėl ypatingą svarbą čia įgauna neįprastas požiūrio kampas, savitas kompozicinis sprendimas, koloritas ir vyraujančios nuotaikos perteikimas.

Brėdikis sukūrė daug skirtingų fotografijų serijų, atspindinčių asmeninį jo santykį su išoriniu pasauliu. Vienos atskleidžia Vilniaus miesto panoramas, senamiestį, priemiesčius, parkus, Neries pakrantes ir tiltus, būdingus miesto architektūros ansamblius, kitos – provincijos miestelių ir kaimų kasdienybę, trečios – etnografinio pobūdžio vaizdus, dar kitos – natūralios nuolatos besikeičiančios ir įvairiomis spalvomis žavinčios gamtos ­apraiškas, upėtakiautojų ir keliautojų upėmis epizodus, Lietuvos miškų ir vandenų poetiką, įvairias gyvybės apraiškas gamtoje ir pan. Jo gausiuose fotografijų rinkiniuose taip pat aptinkame daugybę kelionių po įvairias užsienio šalis įkvėptų ciklų. Iš sukurtų fotografijų gausos galime išskirti kelias pagrindines pakraipas, ryškiausiai atskleidžiančias jo estetinių nuostatų savitumą ir kūrybinę evoliuciją. Tai eksperimentinės fotografijos su naujų, netikėtų, formalių sprendimų ir efektų ieškojimais, Vilniaus architektūrinių vaizdų serijos ir neabejotinai vertingiausią jo, kaip fotomenininko, kūrybos dalį sudarantys įvairių, dažniausiai miškingos Dzūkijos gamtos vaizdų ciklai.

Pirmosios pakraipos fotografijoms reikėtų priskirti ir remiantis kiek kitokiais kombinuotos „patobulintos“ tikrovės principais sukurtas serijas, kuriose atsiskleidžia Brėdikiui būdingas kompozicijos jausmas. Tai išmoningai ir meistriškai sukonstruoti artimesni spalvotos grafikos tradicijai kūriniai, pavyzdžiui, Dviejų simetriškų medžių dialogas (1996) ir Vandens stichija: Kenos upelio intakas (1998). Juose kuriamo naujo paveikslo struktūroje autorius siekia maksimaliai harmoningai subalansuoti dviejų skirtingų vaizdinių santykius, pasitelkdamas santūraus ko­lorito ar dekoratyvių amebinių formų teikiamas meninės išraiškos galimybes. Pirmoji iš aptariamų fotografijų kupina įtampos, kurią perteikia tarp medžių besiskleidžiančios debesų ­formos, o antroji išsiskiria harmoningu muzikalumu.

Atskirą ne mažiau svarbią Brėdikio fotografijų grupę sudaro Vilniaus miesto architektūrai skirti darbai, iš kurių išsiskiria panoraminiai, iš vadinamojo paukščio skrydžio fiksuoti, Vilniaus senamiesčio vaizdai. Ir pirmiausia į akis krinta akylus architekto, kompozicijos meistro žvilgsnis, nes jie išsiskiria nepriekaištingais kompoziciniais sprendimais. Juose nėra nieko nereikalingo. Šio tipo fotografijose galime išskirti dvi skirtingas pakraipas. Pirmoje viešpatauja ramus subalansuotas išorinio stebėtojo žvilgsnis: autoriaus dėmesys sutelkiamas į pa­noraminio vaizdo vientisumo ir architektūrinių formų muzikalumo perteikimą. Būdingiausiais aptariamo stiliaus pavyzdžiais galime laikyti du tuos pačius ir kartu skirtingus panoraminius vaizdus: Vilniaus senamiesčio panorama pavasarį (1996) ir Vilniaus senamiesčio panorama ­žiemą (1994) iš Misionierių bažnyčios pusės. Panoramos fotografuotos iš to paties taško, tik skirtingu laiku. Tas pats motyvas, tačiau koks skirtingas traktavimas ir, svarbiausia, nuotaikos perteikimas.

Antrojo tipo darbuose viešpatauja ekspresyvus žvilgsnis į Vilniaus miesto architektūrinį veidą, būdingas jo detales. Čia pagrindiniais kompozicinį sprendimą lemiančiais elementais tampa pabrėžtinai ekspresyvios muzikalios architektūrinių ansamblių detalės. Būdingi darbai yra Vilniaus senamiesčio vėjarodžių ir dekoratyvių kryžių ant Šv. Onos bažnyčios stogo muzika (1998), Bernardinų bažnyčios arka (2000), Šv. Jonų bažnyčia Universiteto kieme (1998). Naujas dimensijas šios serijos darbai įgauna tuomet, kai Brėdikis įvairių stilių Vilniaus architektūros formas sugretina ir supina su belapių vėlyvo rudens, žiemos ar tik besiskleidžiančio pavasario ekspresyviomis ir muzikaliomis medžių formomis.

Tačiau estetiniu požiūriu svarbiausia Brėdikio fotografijų dalis siejasi su įvairias gamtos pasaulio ir gyvybės formų metamorfozes išryškinančiais ciklais. Jo gamtos formų grožio jausmas jautriai niuansuotas, jis pastebi ir efektingai iš būties srauto ištraukia kitiems nepastebimas detales. Fotografo požiūrio aštrumas ir savitumas atsiskleidžia ne tik didžios poetikos kupinų miško, upių, medžių, smulkesnės augalijos motyvų, tačiau ir mažiau­sių gyvių: plaštakių ir įvairiausių vabalėlių gyvenimo virsmų perteikime. Čia iškart iš pasąmonės gelmių išplaukia gilios filosofinės prasmės kupinas Brėdikio fotografijų ciklas, kurį be jokios ironijos galima būtų traktuoti ir kaip fotoepopėją. Tai Žvilgsnis į vorų gyvenimą (2006). Jame subtilia metaforų kalba atsiskleidžia sudėtingiausia gyvenimo filosofijos ir būties procesų drama. Sugebėjimas kitiems neregimuose dalykuose įžvelgti didžiulę prasmę, išvysti kitiems neregimas spalvas ar išgirsti kitiems negirdimos slėpinin­gos būties muzikos garsus yra pirmas ir ryškiausias savito menininko kūrybos bruožas.

Iš gamtos grožio apraiškų įvairovę perteikiančių kūrinių išsiskiria itin meistriškos kompozicijos, dekoratyvus, žalsvai gelsvų spalvų Lieptas per Bobos daržo šaltinį. Skroblaus upelio ištakos (2007), kontrasto principu paremtas Šešėliai: rytas sename sode (2007) ir vienas nuostabiausių – išplautų akvarelinių pilkai melsvų spalvų Ugnies magija: ruošiantis šeštadienio ­vakarienei (2007). Šios fotografijos rodo Brėdikio sugebėjimą viename labai iškalbingame vaizdinyje atskleisti didžiąją gamtos paslapčių poeziją.

Ne mažiau kompozicijos ir spalvinės kultūros požiūriu yra įdomūs fotografijų ciklai Bobų vasaros miškų tinklai (2006) ir Miško paklotės augalija (2008). Juose itin jautriai išryškinamas pačių paprasčiausių augalų santūriai prislopintų spalvų ir neryškios formų poetikos grožis, taurus aristokratizmas.

Brėdikio, kaip kūrėjo, judėjimas nusibrėžtu pasaulio įvairovės ir grožio išryškinimo keliu tęsiasi įvairiais pavidalais, jis toliau papildomas naujais atradimais ir susidūrimais su tikrove dramatiškame nūdienos pasaulyje. Tačiau ar gali sąžiningas žmogus, patriotas, svajojęs apie taip mums svarbios Nepriklausomybės, Laisvės atgimimą ir regėdamas realiame mūsų valstybės, jos kultūros ir meno gyvenime iškilusius sunkumus ir negeroves, tyliai susitaikyti su esama padėtimi ir suteikti išrišimą sau pačiam? Todėl nuolatos įvairiais pavidalais ir išnyra ­vidinis teksto dramatizmas, nuolatinis atviram mąstymui būdingas skausmingos žmogaus ­egzistencijos ir Tėvynės būties klausimų kėlimas ir atsakymų į juos ieškojimas...

Šioje knygoje vyrauja amžinos, laikui nepavaldžios būties prasmės ir kūrybingos asmenybės egzistencijos temos, kurių neblėstantį aktualumą lemia nuolatinės priešingų kategorijų – gėrio ir blogio, tiesos ir melo, grožio ir bjaurasties, šlovės ir užmaršties, drąsos ir nevilties, atgimimo ir saulėlydžio – metamorfozės. Rekomenduočiau ją skaityti visiems ir ne vieną kartą, nes joje tiesiog per daug visko vienam kartui. Ją galima nagrinėti detalėmis, galima gilintis į kurią nors vieną siužetinę liniją ar į keletą vienu metu, galima aptarinėti ištisus vakarus namuose ar gamtoje prie klajūno laužo, geriant arbatą. Įdėmesnis skaitytojas čia suras daug įvairių poteksčių, subtilių estetinių užuominų, nutylėjimų, egzistencinių pamąstymų apie amžinas žmogaus būties ir kūrybinės saviraiškos problemas.

 

Antanas Andrijauskas

 

© Vilniaus dailės akademijos leidykla
Dominikonų g. 15, VIlnius LT-01131
Tel. 8 5 279 10 15 (direkcija)
Įmonės kodas: 111950439
PVM mokėtojo kodas LT 100003222911
AB bankas „Swedbank“
A.s. LT35 7300 0100 0245 5757