Straipsniai » TVIRTA RANKA ĮBRĖŽTI LAIKMEČIO ŽENKLAI
Profesorius Zigmas Jonas Daunora Pastabos apie prof. dr. Algimanto Mačiulio monografiją „Vytautas Edmundas Čekanauskas“

Sudėtinga Lietuvos sostinės raida yra palikusi įvairių pėdsakų jos urbanistinį kūną formuojančių statinių ir viešųjų erdvių architektūroje, vienaip ar kitaip jai sąveikaujant su unikalia vietos gamtine aplinka, veikiant globaliniams procesams. Galime didžiuotis, kad Antrojo pasaulinio karo sugriovimai ir kelis dešimt­mečius trukęs svetimas imperinis valdymas nepajėgė ištrinti savitų mūsų miestų architektūros bruožų, o kai kada net pavyko juos papildyti naujais. Šiuos bruožus kuriančių ženklų savaime neatsiranda. Tam reikalingos bendros ir kryptingos talentingų, savo darbo svarbą suprantančių kūrėjų pastangos. Norėdami žengti pirmyn, turime kuo plačiau analizuoti reikšmingiausius pasiekimus, pristatyti juos visuomenei. Taip tiesiamas kelias naujiems proveržiams, ryškinami galimi savosios architektūros mokyklos susidarymo bruožai, bent jos formavimosi prielaidos. Šiame darbo bare produktyvumu ir kompetencija pasižymi VDA profesorius dr. Algimantas Mačiulis. Ką tik išleidęs solidžias monografijas „Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai“ (2007) ir „Permainingi metai. Architekto užrašai“ (2008), profesorius jau puikuojasi savo nauju leidiniu „Vytautas Edmundas Čekanauskas“[1]. Vyrauja nuomonė, kad meno reiškiniai turi būti vertinami per tam tikrą laiko nuotolį. Tačiau negalime atmesti ir amžininko, šiuo atveju kolegos, puikiai žinančio daugelio kūrybinį darbą lėmusių aplinkybių paliudijimų vertes, galinčio pateikti taiklią ir objektyvią ne tik laikotarpio charakteristiką, jo kuriamas problemas, bet atskleisti ir kūrėjo asmenybės bruožus: atkaklumą, atsidavimą profesiniam darbui, subtilų konteksto pojūtį, gebėjimą nauju statiniu suteikti aplinkai ryškesnio skambesio.

Kūrėjo asmenybės formavimasis, potraukis architektūrai monografijoje atsekamas nuo patirtų įspūdžių šeimoje, pradinėje mokykloje. Skaitytojas vedamas per V. E. Čekanausko studijų metus, knygoje aprašoma, kokia žinomų dėstytojų įtaka jam buvo daroma, taip pat apie susidūrimus su atsiųstais retrogradiškos architektūros „meistrais“. Parodoma, kaip jaunąjį Vilniaus dailės instituto absolventą sėkmė lydi pirmaisiais kūrybos metais Vilniaus miestų statybos projektavimo institute. Jo suprojektuoti ir netrukus realizuoti Kompozitorių sąjungos rūmai ir gyvenamieji namai Žvėryne, su bendraautoriais parengtas Vilniaus centrinės dalies konkursinis projektas kūrybiniu požiūriu buvo labai įdomios užduotys, kurias Vytautas Edmundas atliko su įkvėpimu. Monografijos autoriaus paliudijimu, V. E. Čekanauskas šį etapą prisimindavo su nostalgija, kaip dar nepatirto kūrybos džiaugsmo ir naujų įgūdžių šaltinį. Sužavėtas pažintimi su Alvaro Alto kūryba, jaunasis architektas ėmėsi studijuoti ir kitų ryškiausių to meto pasaulinės architektūros meistrų Le Corbusier, V. Gropiuso, Mys Van der Roe, F. L. Raito darbus. Tokia galimybė pagaliau atsivėrė atsisakius SSRS iki tol vyravusios stalininės uždaros architektūros dogmų. Žinios ir įgūdžiai kaupėsi vykdant įvairias kitas užduotis, rengiant konkursinius projektus. Šiai patirčiai buvo lemta pasireikšti atliekant didelės svarbos sudėtingus darbus. Jie plačiai pristatomi svariausioje monografijos dalyje „Reikšmingiausi projektai“. Čia ypatingą vietą užima kartu su Vytautu Brėdikiu rengto Lazdynų gyvenamojo rajono Vilniuje etapas (1962–1967). Plačiai išgarsėjęs ir pelnęs aukščiausius įvertinimus, sėkmingai realizuotas gyvenamojo komplekso projektas parodė, kad aktuali socialinė laikotarpio užduotis, net ir operuojant riboto skaičiaus tipine namų statybos kombinatų produkcija, esant kūrybiniam talentui ir atsidavimui darbui, gali tapti įsimintinu urbanistiniu kūriniu. Tarp kitų reikšmingiausių V. E. Čekanausko projektų detaliai ir įdomiai aptariama urbanistiniame audinyje tvirta kūrėjo ranka įbrėžtų sostinės statinių grupė: Dailės parodų rūmai (1964–1965, pastatyti 1967 m.), Lietuvos žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institutas (1970–1971, pastatytas 1978 m.), Lietuvos vyriausybės rūmai (1974–1976, pastatyti 1982 m.). Tai mūsų architektūros kūrybinį potencialą liudijantys sudėtingi etapiniai objektai, tapę Vilniaus savastimi, reikšmingais sostinės aikščių ir prospektų formantais.

Akivaizdus monografijos autoriaus siekis kuo plačiau apimti visą V. E. Čekanausko kūrybinį palikimą – realizuotus architektūros ir urbanistikos projektus, konkursinius darbus, architektūrą vaizduojančius išraiškingus piešinius. Teikiami vertinimai gausiai papildomi išnašose kitų autorių reikštomis periodikoje mintimis. Taip kuriamas įtikinamas aptariamų darbų vertinimo fonas, atrandamos sąsajos su prieškariu pasižymėjusių Lietuvos architektų kūryba, iškeliamos aiškios V. E. Čekanausko simpatijos moderniajai Europos, ypač Suomijos, architektūrai.

Atskiros monografijos dalys skirtos V. E. Čeka­nausko architektūros konkursiniams projektams, bendradarbiaujant su skulptoriais (daugiausia – su prof. G. Jakūboniu) kurtiems paminklams, kitiems darbams aptarti, nuo 1974 iki 2006 m. trukusios pedagoginės veiklos einant profesoriaus pareigas Vilniaus dailės akademijoje rezultatams apibrėžti. Pažymima, kad dar 1975 m. V. E. Čekanauskui – jauniausiam pagal amžių – buvo suteiktas SSRS liaudies architekto garbės vardas, 1979 m. jis tapo SSRS dailės akademijos nariu korespondentu. Aukšti buvusios SSRS valstybiniai V. E. Čekanausko architektūrinės kūrybos įvertinimai atspindėjo ir bendrą to meto Lietuvos architektūros pripažinimą. Architektūros, kuri gana ryškiai skyrėsi orientacija į kontekstualumą, formuojamų struktūrų mastelio ir ryšio su gamtine aplinka savuoju pojūčiu, modernia statinių stilistika. Kaip pabrėžia ir monografijos autorius, visa tai suteikta už kūrybą, nesusijusią su sovietine ideologija. Taigi, šio įvertinimo neturėtume lyginti su ano meto gausaus įvairių veikėjų būrio užtarnautais sovietinei sistemai apdovanojimais, jų vienodai nepripažįstant. V. E. Čekanausko darbai sulaukė ir reikšmingo tarptautinio įvertinimo – 1987 m. Tarptautinė architektūros akademija (IAA) už pasiekimus šiuolaikinės architektūros kūryboje suteikė kūrėjui garbingus IAA Akademiko ir Profesoriaus vardus.

Naujoji prof. A. Mačiulio monografija, kaip ir ankstesnės, pasižymi gražia lakoniška profesine kalba. Sudėtingas architektūros kūrybos procesas, jį veikiančios sąlygos ir teikiami vertinimai iliustruoti gerai parinkta, dažnai asmeniniame archyve išsaugota grafine medžiaga arba savo laiku užrašytomis autentiškomis V. E. Čekanausko mintimis. Aptariama monografija yra turiningas ir svarbus mūsų kultūrai darbas, šį kartą skirtas jau, deja, baigusiam savąjį kelią, bene iškiliausiam Lietuvos XX a. antrosios pusės architektui. Telieka tikėtis nemažo visuomenės dėmesio šiai prof. A. Mačiulio kruopščiai parengtai ir gražiai išleistai monografijai.

 


1 Algimantas Mačiulis. 2011. Vytautas Edmundas Čekanauskas. Vilniaus dailės akademijos leidykla. Redaktorė G. Gudonienė, dailininkas maketuotojas M. Gintalas.

 

© Vilniaus dailės akademijos leidykla
Dominikonų g. 15, VIlnius LT-01131
Tel. 8 5 279 10 15 (direkcija)
Įmonės kodas: 111950439
PVM mokėtojo kodas LT 100003222911
AB bankas „Swedbank“
A.s. LT35 7300 0100 0245 5757