KITI LEIDINIAI / OTHER PUBLICATIONS
Mikalojaus Kristupo Chaleckio embleminių meditacijų knygos: Alegorijos (1618) ir Dvinaris (1642)
Mikalojaus Kristupo Chaleckio embleminių meditacijų knygos: Alegorijos (1618) ir Dvinaris (1642)

Sudarė Jolita Liškevičienė

Tekstų autoriai: Ona Dilytė-Čiurinskienė, Jolita Liškevičienė, Tomas Veteikis


Skiriame EGLEI PATIEJŪNIENEI,
kurios siela iškeliavo į Dangų Chaleckio siūlomu keliu

      Pratarmė

Vilniaus dailės akademijos leidykloje šaltinių serijoje leidžiama knyga yra nauja faksimilinė dviejų barokinių šaltinių publikacija su vertimu į lietuvių kalbą. Jų autorius – XVII a. I pusėje gyvenęs didikas, išsilavinęs užsienio universitetuose, diplomatas ir pasiuntinys Mikalojus Kristupas Chaleckis (~1589-1653), kuris be kasdienių karinių ir diplomatinių pareigų valstybėje, daug dėmesio skyrė savišvietai ir sielovadai. Jo paliktos knygelės, vaizdu ir tekstu surašyti „slaptavaizdžiai“ – sakraliosios emblemos – yra pirmieji saviti asmeniniai sielovados vadovai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šaltiniai pirmiausia yra svarbūs dėl vaizdų kalbos, dėl jų iliustracijų, kurios yra to laiko intelektiniai ir spaudos produktai. Asketinio meditacinio pobūžio tekstai atspindi baroko žmogaus laikyseną Dievo akivaizdoje, jo siekį išskaidrinti sielą ir čia pat žemėje tinkamai pasiruošti dangiškajai kelionei.

Tokio pobūdžio literatūra šiandien vėl aktuali, nors šiais laikais yra daugybė sielovados vadovėlių ir literatūros, per kurią tiesiogiai bendraujama su Dievu. Dvasios itinerariumai buvo ne vien baroko epochos literatūra, publikuojami šaltiniai visų pirma yra įdomūs dėl juose esančios teksto ir vaizdo koreliacijos, t. y. mąstymo akimis. „Įsivaizduojamybė daug artimesnė ir daug tolimesnė už tikrovę“, – sako M. Merleau-Ponty savo knygoje „Akis ir dvasia“[1]. Taigi, Chaleckio iliustracijos, t. y. emblemos buvo skirtos pakilti nuo tikrovės į įsivaizduojamybę, kad galėtų „regėti pasaulį ir tai ko jam stinga, ko negalima matyti“[2]. „Regėti – reiškia turėti per atstumą“[3], teigia Merleau-Ponty, tad, vaizdai tapo tiltu į aukštybes, per regimus ir medituojamus vaizdus galima buvo susijungti su Dievu, įsiskverbti į Jo esybę, „gilyn į Dievo įsčias“, kaip sako pats Chaleckis[4]. Taigi, knyga, kuri jungia tekstą ir vaizdą, tapo vienu iš mediatorių, tiesioginių tarpininkų bendraujant su Aukščiausiuoju.

Knygoje galima patirti tą pačią neskubrią laiko tėkmę, kurią galėjo išgyventi tikintysis XVII amžiaus pradžioje, siekiantis tiesioginio ir asmeninio santykio su Dievu. Leidinyje moksliniais tekstais siekiama skaitytojui paaiškinti spaudinių simbolines reikšmes, padedama suvokti kūrinių sąrangą, pasirinktas dvinares struktūras, įtakas, to laiko kontekstus ir galų gale – konkrečius istorinius įvykius ar faktus, kurie įrašyti į LDK istoriją. Nuo pirmosios atspaustos didiko knygos „Alegorijos“ mus skiria lygiai 400 metų. Mikalojus Kristupas Chaleckis augo ir mokėsi Vilniuje, vėliau keliavo po visą Europą, kur studijavo ir sėmėsi žinių, o grįžęs į tėvynę ėjo aukštas valstybės pareigas. Jo funduotos pranciškonų vienuolijos filijos Valkininkuose ir bažnyčioje įrengto Loreto namelio neliko, tačiau išliko raštija, per ją mes šiandien rekonstruojame didiko dvasios turtus, kuriuos jis krovėsi žemėje ir sudėjo į savo kūrybos spaudinius išlikusius iki mūsų dienų.

Lietuvos mokslo taryba parėmė mokslininkų grupių projektą „Mikalojaus Kristupo Chaleckio alegorijos ir emblemos“[5]. Tačiau pats tyrimas ir knygos leidyba nesiklojo taip, kaip sumanė projekto rengėjai. Žemiškasis gyvenimas stipriai koregavo patį tyrimą. Gerai lotynų ir lenkų kalbas išmaniusi senosios LDK literatūros tyrėja ir viena iš projekto dalyvių Eglė Patiejūnienė (1964–2017) netikėtai iškeliavo Anapilin ir sugriovė pirminę projekto viziją. Reikėjo rasti kitą mokslininką, kuris gerai išmanytų LDK XVII amžiaus literatūrinį kontekstą. Džiugu, kad šį darbą apsiėmė įgyvendinti Tomas Veteikis, stiprus senosiose – lotynų ir graikų – kalbose, o tos žinios tikrai pravertė, nes Chaleckis, baigęs Liuveno trijų kalbų akademijos kolegiją, savo išsilavinimą ir kalbų žinojimą demonstravo savo raštuose. Graikų kalbos naudojimas XVII a. literatūroje buvo būdingas LDK kaip to laiko intelektinis dėmuo. Tomui Veteikiui pavyko išversti ir suprasti didiko dvasios kelionės siekius, iššifruoti paslėptą to laiko erudito, jėzuitų profesoriaus Laurencijaus Bojerio anagramą, pateikti platų Chaleckio literatūros kontekstą ir įvairias žinias, kurias jis naudojo rašydamas savo veikalą. Ona Daukšienė, vertusi „Chaleckio Dvinarį“, skirtą Švč. Mergelei Marijai Dievo Motinai, nesunkiai perprato kūrinio dualistinę struktūrą, naudotą akatistuose ir prigijusią LDK unitiškoje tradicijoje. Sodrus ir klampus, gausiais įvaizdžiais prisodrintas lotyniškas tekstas pakluso įgudusiai lotynistės ir senosios literatūros specialistės ausiai ir akiai, daug dėmesio savo tyrimuose skyrusios to laiko literatūrai, ypač sakralinei Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūrybai. Emblemomis įvaizdinti kūriniai knygoje aptarti dailėtyrininkės, projekto vadovės Jolitos Liškevičienės. Galima sakyti, kad Chaleckis buvo vienas kūrėjų, kuris nesekė to laiko emblemų pavyzdžiais, bet siekė įvaizdinti savitas, jo galvoje gimusias vaizdų vizijas. Šventasis Raštas kaip išminties šaltinis buvo pagrindinis atspirties taškas Chaleckio kūrybai. „Alegorijų“ vaizdų dailininkas, kuris įgyvendino Chaleckio sumanymą, panašu, kad priklausė Vilniaus monetų kalyklai ir raižė medžio raižinio herbus ir iliustracijas Vilniaus spaustuvių leidiniams. „Chaleckio Dvinarį”, manoma, kad įgyvendino auksakalys ir vario raižytojas Christoph’as Albrecht’as Vogel’is, kuris nors ir nepasirašė po savo raižiniais, tačiau pagal jo raižymo manierą ir kitus Vilniaus spaustuvėms išraižytus kūrinius yra spėjama jo autorystė.

Didžiausia knygos vertė, kad pirmą kartą kūriniai prabyla į skaitytoją lietuvių kalba. Tikimės, kad knyga suras savo skaitytoją, bus suprasta kaip autentiškas to laiko rašytinis ir vaizdinis šaltinis, M. K. Chaleckio kūryba įsijungs į Lietuvos kultūros ir Europos emblemikos paveldą, jo meditacinės įžvalgos su joms skirtais vaizdais ras vietą tolimesniuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros horizontuose.

Jolita Liškevičienė

 

[1] Maurice Merleau-Ponty, Akis ir Dvasia. Iš prancūzų kalbos vertė Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 54.
[2] Ten pat, p. 53.
[3] Ten pat, p. 54.
[4] Allegoriae, 1618, p. A2 recto.
[5] Lietuvos mokslo taryba, MIP-035/2015 (vadovė Jolita Liškevičienė, projektas vykdytas 2015-2018 m.).

----------------------------------------------------------------------------

Tekstų autoriai: Ona Dilytė-Čiurinskienė, Jolita Liškevičienė, Tomas Veteikis

Sudarė: Jolita Liškevičienė

Iš lotynų kalbos vertė: Ona Dilytė-Čiurinskienė, Tomas Veteikis

Iš graikų kalbos vertė: Tomas Veteikis

Komentarus rašė: Ona Dilytė-Čiurinskienė, Tomas Veteikis

Redagavo: Asta Vaškelienė

Recenzentai: dr. Vytautas Ališauskas, dr. Tojana Račiūnaitė

Dailininkė: Edita Namajūnienė


Leidimo metai / Release date: 2020
Apimtis / Pages: 599
Viršeliai / Covers: minkšti / paperback
ISBN 978-609-447-296-1
Kaina / Price: 16,35 €
Panašūs leidiniai

Vytautas Brėdikis

„Šioje knygoje vyrauja amžinos, laikui nepavaldžios būties prasmės ir kūrybingos asmenybės egzistencijos temos, kurių neblėstantį aktualumą lemia nuolatinės priešingų kategorijų – gėrio ir blogio, tiesos ir melo, grožio ir bjaurasties, šlovės ir užmaršties, drąsos ir nevilties, atgimimo ir saulėlydžio ir pan. – metamorfozės.“ - prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas

Kaina / Price: 16,35 €
Akcija: Išparduota! €
© Vilniaus dailės akademijos leidykla
Dominikonų g. 15, VIlnius LT-01131
Tel. 8 5 279 10 15 (direkcija)
Įmonės kodas: 111950439
PVM mokėtojo kodas LT 100003222911
AB bankas „Swedbank“
A.s. LT35 7300 0100 0245 5757