Kokiomis iškilmėmis į amžino atilsio vietą mirusius artimuosius išlydėdavo XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingieji? Kaip per laidotuves būdavo dekoruojamos ir puošiamos bažnyčios, katafalkai, karstai, laidojimo vietos? Ar daug yra išlikę ano meto kapų, kriptų, kolumbariumų, mauzoliejų, koplyčių? Kokiomis raiškos priemonėmis naudojosi skulptoriai ir tapytojai, antkapinės ir memorialinės dailės kūrėjai? Kokią vietą šis paveldas užima Lietuvos ir visos Europos kultūros kontekste? Į šiuos klausimus savo knygoje atsako viena geriausių Lietuvos dailės istorijos žinovių dr. Marija Matušakaitė, keletą dešimtmečių tyrinėjanti meno paminklus ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose – Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Ukrainoje.
Monografijoje nuobodulys pasitelkiamas kaip estetinė kategorija, padedanti paaiškinti XX a. antrosios pusės meno tendenciją vaizduoti paprasčiausius daiktus, vengti prasmės ar apskritai nutilti
