Monografijoje nuobodulys pasitelkiamas kaip estetinė kategorija, padedanti paaiškinti XX a. antrosios pusės meno tendenciją vaizduoti paprasčiausius daiktus, vengti prasmės ar apskritai nutilti. Nuobodulio estetika parodoma kaip paradoksas, kai estetinė patirtis kuriama iš kasdienybės banalumo, nuo kurio menas paprastai padeda pabėgti. Visos nuobodulio estetikos strategijos – kalbėjimas apie nuobodulį, monotoniška raiška, banalių objektų ir kasdieniškų erdvių vaizdavimas, atsitiktinumas ir laiko lėtinimas – randamos ir analizuojamos devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje, taip išryškinant jos reikšmių turtingumą ir ryšius su pasaulio kontekstu.
Knygos pagrindą sudaro unikalus 1636 m. Vilniaus miesto gyventojų ir jų namų surašymas, ruošiantis Vilniuje apgyvendinti valdovo Vladislovo Vazos dvarą
Kokiomis iškilmėmis į amžino atilsio vietą mirusius artimuosius išlydėdavo XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingieji? Kaip per laidotuves būdavo dekoruojamos ir puošiamos bažnyčios, katafalkai, karstai, laidojimo vietos? ...