Kolektyvinėje monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ siekiama suformuluoti visuminę Lietuvos teatro raidos po 1990 metų koncepciją, išryškinti estetinės, visuomeninės, politinės teatro ir jo formų kaitos tendencijas istorinių slinkčių, tapatybės konstravimo bei globalizacijos iššūkių kontelkstuose.

Šiame vizualiajai kultūrai skirtame straipsnių rinkinyje didžiausias dėmesys tenka „tradicinėms“ vizualumo formoms: dailei, kinui, architektūrai. Pristatomi straipsniai siūlo skirtingus požiūrio taškus varijuodami nuo teorinių ir metodologinių problemų gvildenimo iki konkrečių objektų interpretacijų