Monografijoje nuobodulys pasitelkiamas kaip estetinė kategorija, padedanti paaiškinti XX a. antrosios pusės meno tendenciją vaizduoti paprasčiausius daiktus, vengti prasmės ar apskritai nutilti. Nuobodulio estetika parodoma kaip paradoksas, kai estetinė patirtis kuriama iš kasdienybės banalumo, nuo kurio menas paprastai padeda pabėgti. Visos nuobodulio estetikos strategijos – kalbėjimas apie nuobodulį, monotoniška raiška, banalių objektų ir kasdieniškų erdvių vaizdavimas, atsitiktinumas ir laiko lėtinimas – randamos ir analizuojamos devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje, taip išryškinant jos reikšmių turtingumą ir ryšius su pasaulio kontekstu.
Dėmesio! Popierinė knygos versija jau išparduota, tačiau galite įsigyti elektroninį leidinio variantą: http://skaitykle.lt/e-knygos/mokslas-ir-svietimas/nuodulio-estetika-lietuvos-fotografijoje/
Knygos pagrindą sudaro unikalus 1636 m. Vilniaus miesto gyventojų ir jų namų surašymas, ruošiantis Vilniuje apgyvendinti valdovo Vladislovo Vazos dvarą
Informacinio pobūdžio žinynas, supažindinantis su Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomais Žemaitijos dvarų meno lobiais