Kolektyvinėje monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ siekiama suformuluoti visuminę Lietuvos teatro raidos po 1990 metų koncepciją, išryškinti estetinės, visuomeninės, politinės teatro ir jo formų kaitos tendencijas istorinių slinkčių, tapatybės konstravimo bei globalizacijos iššūkių kontelkstuose.
Monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ svarbiausias pateikiamo tyrimo objektas - po 1990 metų Lietuvos teatre išryškėję spartūs kaitos procesai, susiję su istorinės atminties sklaida, naujomis meninės, institucinės, nacionalinės tapatybės formomis ir santykių su tradicija dinamika.
Knygos parengimą ir išleidimą rėmė: LIETUVOS MOKSLO TARYBA
Dviejų žinomų dailėtyrininkų - VDA garbės daktaro Vlado Drėmos (1910-1995) ir jo mokytojo, ilgamečio Varšuvos nacionalinio muziejas direktoriaus prof. Stanislawo Lorentzo (1899-1989) laiškai.
Monografijoje aptariami stebuklingieji Švč. Mergelės Marijos atvaizdai ir jų matymą bei suvokimą XVII–XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaištystėje liudijantys šaltiniai: stebuklų knygos, votai, kopijos ir kiti stebuklingojo atvaizdo aplinkos fenomenai