1938 m. įkurta Lietuvos moterų dailininkių draugija ir pirmosios grupinės moterų dailės parodos Kaune (1937, 1940 m.) buvo gana vėlyvi reiškiniai. Kyla klausimai, kodėl moterims prireikė kurti atskirą organizaciją, juk nuo 1935 m. sėkmingai veikė Lietuvos dailininkų sąjunga, kurioje dalyvavo ir vyrai, ir moterys? Kokie dailės organizacijų modeliai dominavo tarpukario Lietuvoje ir kuo moterų draugija išsiskyrė? Kokias kūrybines perspektyvas dailininkių organizacija suteikė moterims, ir ar priklausymas draugijai lėmė dailininkių profesinės savivokos raidą? Kokie buvo Lietuvos moterų dailininkių draugijos veiklos rezultatai? Kaip dailininkių draugiją vertino amžininkai, kokios buvo vėlesnių tyrėjų išvados ir kokios aplinkybės paskatino dar kartą sugrįžti prie vienintelės tarpukariu veikusios moterų meninės draugijos istorijos? Disertacijoje ieškoma atsakymų remiantis tarptautiniu moterų judėjimo kontekstu bei gilinantis į vietinio dailės gyvenimo ir moterų judėjimo būklę, išryškinant aktyviausių narių asmeninį indėlį į Lietuvos moterų dailininkių draugijos funkcionavimą. Disertacijos tyrimo objektas – Lietuvos moterų dailininkių draugija (1938–1940), jos veikla, kuri aprėpia draugijos programą, jos įgyvendinimą grupinės veiklos formomis ir individualia draugijos narių kūryba, ir tos veiklos rezultatai.