Disertacijoje tęsiami pokario Vilniaus architektūros istorijos tyrinėjimai, juos papildant naujais aspektais, siūlant kai kurias naujas interpretacijos galimybes. Tyrinėjama svarbi Vilniaus miesto centro dalis – vadinamasis Lukiškių kvartalas. Darbe rekonstruojama Lukiškių kvartalo architektūrinio pertvarkymo pokario metais istorija ir atskleidžiamas atotrūkis tarp ideologizuoto ir realaus miestovaizdžio, viena vertus, nulėmęs šios miesto dalies fragmentišką, mišrų urbanistinį pobūdį, kita vertus, leidžiantis interpretuoti kvartalą kaip sovietinės socialinės utopijos poligoną. Šie dėmenys kūrė hibridišką Vilniaus modernybę, kurios požymiai  mieste atpažįstami iki šiol.

Disertacijoje naudojamos tokios Lietuvos architektūros istoriografijoje kol kas retai taikomos tyrimų prieigos kaip mikroistorija, kasdienybės istorija bei sakytinė istorija. Faktografinį darbo naujumą sudaro išsamus Lukiškių kvartalo kaip modernios urbanistinės visumos tyrimas, į kurį įtraukiami tiek jau žinomi, tiek mažiau tyrinėti teritorijos pertvarkymo planai ir  projektai, tiek šios teritorijos erdvių naudojimo analizė. Šiame darbe Lukiškių kvartalas lokalizuojamas kaip svarbi naujojo sovietinio miesto centro dalis, kuriai buvo numatyta mokslo ir švietimo paskirtis. Darbe pirmąkart detaliai tyrinėjamas teritorijoje formuotas LSSR mokslų akademijos komplekso projektas ir vėlesnės alternatyvios teritorijos vizijos.