Gegužės 3 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje vyks Skaidrės Urbonienės monografijos „Religinė liaudies skulptūra Lietuvoje XIX–XX a. I pusėje“ pristatymas

Renginyje dalyvaus autorė Skaidrė Urbonienė, menotyrininkai Teresė Jurkuvienė ir Vidas Poškus, etnologas Jonas Mardosa.

Knygą išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, jos parengimą parėmė Kultūros paveldo departamentas, leidybą rėmė Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos kultūros taryba.

Dievdirbių drožtos skulptūrėlės daugeliui pažįstamos iš muziejų ekspozicijų, katalogų ir liaudies meno albumų puslapių. Tačiau liaudies skulptūra – tai ne tik estetinė kaimo žmonių sugebėjimų raiška, bet ir architektūrinio ansamblio dalis, turėjusi svarbią reikšmę asmens ir bendruomenės gyvenime, įvaizdinusi žmonių tikėjimą, įdvasinusi, sakralizavusi erdvę. Iškeltos iš autentiškos aplinkos skulptūrėlės neteko didelės dalies savo prasminio krūvio, kurį lėmė jų vieta architektūriniame paminkle, to paminklo statymo intencijos, meistro ryšiai su užsakovu, papročiai, liaudiškojo pamaldumo formos.

Knygoje kalbama ne apie liaudies skulptūros meninę raišką – apie tai jau nemažai parašyta, bet pirmą kartą į skulptūrą pažvelgiama jos autentiškame kontekste, gvildenamos siužetų suvokimo ir paskirties problemos. Per kiekvieno nagrinėjamo siužeto ikonografinę tradiciją, liaudišką jo sampratą, siužeto vietą paminklo kompozicijoje parodoma, kaip skulptūriniai atvaizdai susiję su valstiečių pamaldumu, kokias turėjo utilitarinės ir dvasinės pagalbos funkcijas, kurie šventojo asmens įvaizdžio aspektai buvo aktualiausi ir kaip nagrinėjamu laikotarpiu keitėsi kai kurių siužetų traktuotė. Pasakojama apie sodybų, pakelių, šventorių, kapinių paminkluose stovėjusių atvaizdų parinkimo motyvus, jų prasminį išdėstymą paminkle, apie jų reikšmę ir vietą šeimos, bendruomenės gyvenime. Skaitytojas sužinos daug įdomių, intriguojančių faktų apie skulptūrų kūrimą, dievdirbių ir užsakovų santykius, apie šventųjų sampratą liaudiškame pamaldume, taip pat – kurie siužetai Lietuvoje labiausiai mėgti ir kodėl, taip pat kiekgi lietuviško savitumo galima įžvelgti liaudies skulptūros ikonografijoje. Knygoje atskleidžiama, kad liaudiškoji kūryba buvo glaudžiai susijusi su bažnytine daile, jos ikonografija. Ne vienu atveju pakoreguojama nusistovėjusi nuomonė, pateikiama netikėtų, tačiau faktais pagrįstų įžvalgų.

Knygoje pristatytas tyrimas papildo religinės dailės ir kryždirbystės tyrimus, praplečia suvokimą apie liaudies dailės paveldo funkcionavimą visuomenėje, papildo nūdienos religinių ir meninių tyrimų kontekstą, leidžia įvertinti liaudies skulptūros bendruosius ir savituosius bruožus.

Renginys nemokamas

Maloniai kviečiame!