Žemaitija | Samogitia - JAU GREITAI!
2020-09-03

 

 

Žemaitijos istorijos ir kultūros ypatumai

Sukaktys ir jubiliejai yra ypatingi slenksčiai ir progos stabtelėti, atsigręžti ar sugrįžti, apmąstyti nueitą kelią. Prisimindami 800-ąsias Žemaitijos pirmojo paminėjimo metines, pažvelkime, kur žiba žemaičių kultūros kūrėjų idealų viršūnės, kur būta didžiausių netekčių ir tragedijų, kurios visada yra išlikimo istorijoje kaina.

Pristatome bandymą aptarti istorijos ir kultūros faktus, taip pat įvykius, lėmusius ir lemiančius Žemaičių išskirtinumą ir savitumą. Šis etnosas niekada nebuvo sukūręs savo valstybės, tačiau jau XIII amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo ryškią autonomiją, kuri įvairiais valstybingumą ir etniškumą apibūdinančiais terminais ir sąvokomis reiškėsi iki pat 1926 metų. Taigi įdomu, kokios aplinkybės skatino žemaičių savimonės formavimąsi ir tam tikrą etninį, administracinį ir netgi politinį separatizmą, kurio daugelis dėmenų iš esmės išnyko tik Lietuvos Respublikos metais (1918–1940).

Į daugelį rūpimų klausimų gali padėti atsakyti Žemaitijos istorija, todėl trumpai ir apžvelgsime Žemaičių istorijos ypatybes, kartu ir pagalvosime, kuo ta tradicija gali būti įdomi mums, šiandien siekiantiems apibrėžti savo regioną, kultūrinius ir istorinius jo ypatumus.

Atskirõs žemaičių genties susidarymas centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje baigėsi apie V amžių. Vakarinė šios genties riba – Mažeikių, Sedos, Varduvos, Telšių, Žarėnų, Tverų apylinkės ir Jūros upė, rytinė riba – Šušvės aukštupys, Dubysa, pietinė riba – Ariogala – Tauragė, o šiaurinė riba nesiekė Mūšos aukštupio. Į vakarus – kuršiai, į šiaurę – žiemgaliai.

Ankstyvaisiais viduramžiais čia buvo pagrindinės žemaičių žemės, vėliau vadintos valsčiais, į istorinius šaltinius patekusios XIII–XIV amžiuje kaip ir jų žemių – Ariogalos, Paštuvos, Junigedos (Veliuonos), Raseinių, Viduklės, Kaltinėnų, Kražių, Šiaulių, Medininkų, Pagraudės ir kitų – valdovai: „karaliai“, „kunigai“, „reguliai“ ar „kunigaikščiai“. Kaip tik šių žemių – administracinių vienetų savarankiškumas, jų „karaliai“ (ypač Erdvilas, Vykintas, Algminas, Bulioniai (Bulevičiai), Sprūdeikis) pasižymėjo aktyvia ir gana savarankiška laikysena kuriantis Lietuvos valstybei. Kartu reiškėsi ir kita tendencija: žemaičiai siekė tapti integralia Lietuvos valstybės dalimi – matyt, ši bus buvusi stipresnė, ir senoji Lietuvos valstybė atsirado kaip dviejų pagrindinių etnosų – žemaičių ir lietuvių (aukštaičių) – susijungimo rezultatas. Tačiau ir susikūrus valstybei nepriklausomybė buvo išlaikyta.

Svarbus veiksnys, nulėmęs žemaičių politinio separatizmo, taip pat kultūrinės raidos ypatybes antroje XIII amžiaus pusėje – XV amžiaus pradžioje, buvo aktyvios jų kovos su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais bei Lietuvos valdovų pozicija žemaičių atžvilgiu šiose kovose: Mindaugas 1253, Jogaila 1382, Vytautas 1384, 1392, 1398 metais Žemaičius dovanojo ordinams. Pradedant antra XIII amžiaus puse, žemaičiai vis labiau tolo nuo Lietuvos, nes nesulaukė jos pagalbos kovodami su ordinais.

Vokiečių ordino valdžios dešimtmetis (1398–1409) padėjo gryninti politinę žemaičių savimonę, o po Vytauto mirties jo įpėdinių silpnybė, kova dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto leido Žemaičių Kunigaikštystės bajorams pajusti, kad jie patys gali turėti savo politiką ir gauti Kazimiero privilegijų. Gyvendami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienyje žemaičiai sumaniai manipuliavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir ordino didžiojo magistro santykiais.

Tik 1411 metais (Torunės taikos sutartimi) Žemaitija pripažįstama Jogailai ir Vytautui iki gyvos galvos, o 1422 metų Melno sutartimi – galutinai ir visiems laikams Senosios Lietuvos valstybės dalimi, ir penkiems šimtams metų nusistovi pietvakarinės Žemaitijos sienos. Vakarinės ribos 1260 metais po Durbės mūšio pasiekia Palangą, o XIII–XIV amžiuje Žemaičių ir dalyje nukariautų Kuršių žemių susidaro didelis ir svarbus Medininkų valsčius, kuriame po krikšto įkuriama ir Žemaičių (Medininkų) vyskupija.

Religinio ir kultūrinio Žemaičių krašto paveldo savitumo negalėtume suprasti be tvirčiausios šio krašto institucijos – Žemaičių vyskupijos. Žemaičių kunigaikščiai ir bajorija nepritarė nei Mindaugo krikštui, nei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino krikšto bandymams, jie nepakrikštyti ir su Lietuva 1387 metais (nes greitai atsidūrė Vokiečių ordino jurisdikcijoje). Kadangi Žemaitija pakrikštyta tik 1413, o Žemaičių vyskupija įsteigta 1417, čia ilgiau gyvavo pagonybės liekanos. Dėl menko parapijų tinklo visuotinė krašto kristianizacija baigta tik vyskupo Merkelio Giedraičio laikais (XVI amžiaus pabaiga – XVII amžiaus pradžia).

Be abejo, Žemaičių vyskupijos įkūrimas, jos daugiau kaip 500 metų istorija dar labiau išryškino kultūrinį krašto savitumą, stiprino ir kultūrinį gyventojų tapatumą, kartu Žemaitija tapo krikščioniškosios Europos kultūros dalimi. Tai liudija krikštas, rašto kultūra, vyskupija, parapijos, bažnyčios ir mokyklos prie jų, vienuolynų tinklas, miestų ir miestelių savivalda ir kt.

Kitas svarbus Žemaičių tapatumo stiprinimo veiksnys – politinis savarankiškumas, įtvirtintas atskiru administraciniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vienetu – Žemaičių seniūnija. Ji įteisinama 1411–1412, ir įgyjama valdinių teisė išsirinkti krašto seniūną, kurį Lietuvos didysis kunigaikštis tik tvirtindavo. Labai svarbus ir kitoks šio administracinio padalinio pavadinimas: trisdešimt Lietuvos apskričių (XVI–XVIII a.), sujungtų į trylika vaivadijų (1564–1566), buvo įvardijami didžiųjų miestų ar geografinių sričių vardais, o Žemaičių seniūnija iš pradžių nebuvo padalyta į smulkesnes apskritis ir išlaikė kitokį administracinį pavadinimą, kuris visų pirma rodė etnoso vardą. Taigi atskira Žemaičių vyskupija (1417–1926) ir atskira Žemaičių seniūnija (1411–1795), valdovo titule įforminta Žemaičių Kunigaikštystės sąvoka reiškė savotišką teritorinę Žemaitijos autonomiją. Tiesa, valstybingumo forma buvo gana menka. Žemaičių savarankiškumas per visą Senosios Lietuvos egzistavimo laiką atsispindi ir valdovo titule bei atskirame herbe (bent nuo XVI a.).

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nė vienas dabartinės Lietuvos regiono etnosas – dzūkai, aukštaičiai ar suvalkiečiai – neturėjo jokios valstybės titulatūros, t. y. valdovo titule buvo įvardytas tik Žemaičių regionas. Tiesa, Žemaičių kunigaikščiais jau buvo Lietuvos valdovai, ir jiems priklausė šis titulas, tačiau seniūno institucija išliko visą laiką, kol egzistavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Žemaičių seniūnai, ypač po administracinės XVI amžiaus vidurio Lietuvos reformos, buvo tarp penkių svarbiausių valstybės pareigūnų po: Vilniaus vaivados, Vilniaus kašteliono, Trakų vaivados, Trakų kašteliono. Penktu visada būdavo įvardijamas Žemaičių seniūnas.

Vienais iš pirmųjų Žemaičių seniūnų nurodomi Rumbaudas Valimantaitis (1411) ir Mykolas Kęsgaila (1412), o paskutiniu (1783–1795) – Antanas Gelgudas (Antoni Giełgud). Taigi Žemaičių seniūnija, etnosui garantavusi ryškų savarankiškumą, gyvavo 1411–1795 metais – beveik keturis šimtmečius.

Trečioji itin svarbi žemaičių nepriklausomybę įtvirtinanti institucija – teismai. Bajorija pageidavo savitos, kitokios nei Lietuvoje ir Lenkijoje, teismų sistemos. Tai buvo garantuota senosiose valdovų privilegijose Žemaitijai. Net apeliacijos Lietuvos didžiajam kunigaikščiui galėjo būti pateikiamos ne tiesiogiai, bet per seniūną. Žygimantas Augustas pripažino ir rytinę Žemaičių Kunigaikštystės ribą – Nevėžį. Tada (1564–1566) buvo įsteigti ir du – Pilies ir Žemės – teismai, pildomos dvejos knygos.

Taip susidarė ypač svarbus Žemaitijos istorijos šaltinis – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje ir Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos Žemaitijos Žemės ir Pilies teismų knygos – apie 1200 vienetų, o kai kurios jų turi apie 800–900 lapų (1600–1800 puslapių). Reta valstybė gali pasigirti turinti tokį archyvą.

Teismų miestu aštuntame XVI amžiaus dešimtmetyje tapo Raseiniai, vėliau (1764) įkurta dar viena teismų vieta – Telšiai, o 1775 metais – ir Šiaulių teisminė apygarda. Labai svarbią įtaką politiniam Žemaitijos gyvenimui turėjo ir bajorijos seimeliai, pirmą kartą susirinkę 1566 metais. Į Didįjį Seimą Žemaičių Kunigaikštystė iš pradžių siuntė 2, nuo 1766 – 3, o nuo 1776 – net 6 atstovus. Tiesa, Žemaitijos atstovai didesnio vaidmens seimuose nevaidino, tačiau bent informacijos apie valstybės gyvenimą perdavimo prasme jų dalyvavimas buvo labai svarbus.

Be teisės išrinkti krašto seniūną, taip pat galėjo rinktis ir kitus pareigūnus, tarp jų tijūnus, kaštelionus, seniūnijoje atsakingus už karinius reikalus, pakamarius (sprendusius žemės ribų bylas), karūžus (vėliavininkus). Svarbiausia, kad pagal senąsias valdovų privilegijas Žemaitijai juos rinko Žemaičių seniūnijos bajorija, o Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lietuvos-Lenkijos karaliai tik tvirtindavo.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų privilegijos Žemaitijai yra įdomus pavyzdys, kokių savivaldos privilegijų, kaip svarbiausių XV–XVIII amžiuje, Žemaitijos bajorai reikalavo iš valdovų ir kurios, jų manymu, garantavo nepriklausomybę, asmens ir krašto laisves bei tradiciškai susiklosčiusį savitą krašto tvarkymo būdą bei Žemaičių priklausymo Lietuvos valstybei sąlygas. Jos labai svarbios ir žemaičių tapatumo bei savigarbos supratimui.

Žemaitijos istorijai svarbiausia – 1441 metų Kazimiero Jogailaičio privilegija, kurioje pirmą kartą kraštas traktuojamas kaip stipri, nuolatinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis, o ne kaip pakraštėlis, kurį retkarčiais, reikalui esant, galima paaukoti.

Kazimiero privilegija – politinis aktas, suteiktas dėl vidaus reikalų, o ne dėl užsienio politikos. Tai Vilniaus valdžios ir žemaičių aktas, rodęs, kad vidiniai santykiai yra sudėtingi, kad į vidaus žemaičių reikalus nedera per giliai kištis.

Joje nurodyta, kad žemaičių bajorai savarankiškai renką Kazimierą savo valdovu, ir į juos negalima žiūrėti kaip į nugalėtą gentį. Būdamas už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų (taigi ir Lenkijoje), jis atstovauja ne tik Vilniaus, Trakų vaivadoms, Vilniaus vyskupui, bet ir Žemaitijos seniūnui. Kazimiero privilegija ne atskyrė žemaičius nuo kitų lietuvių, bet įtvirtino lygiavertę jų padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ji vertintina kaip galimas susitarimas arba sąlygos, kuriomis žemaičiai sutinka būti Senosios Lietuvos valstybės dalimi.

Žemaičių pilietinės brandos ir gana savarankiškos laikysenos pavyzdžių, įrodančių ypatingą vietą krašto istorijoje, savąjį identiteto suvokimą, yra daug, tačiau bene ryškiausią pilietinę brandą Žemaičių bajorija atskleidė karuose su Švedija, ypač trečiame karo etape 1655–1660 metais, per garsųjį ,,tvaną“. Rusijos kariuomenei užėmus beveik visą Lietuvą, o jos didikams Radviloms ir kitiems pasidavus Švedijai, Žemaitijos bajorija 1655 rugpjūčio 5 susirinko Raseiniuose, išsirinko karinę vadovybę, o rugpjūčio 14 d. paskelbė visuotinį šaukimą ir 1656 metais pradėjo sukilimą prieš švedų įgulas. Žemaitijos šauktinių kariuomenė pamažu, su reguliariosios kariuomenės pagalba, išstūmė švedus iš Žemaitijos. Šiuo atveju  bajorija iškėlė savo reikalavimus, sudarė savo kariuomenę ir išvadavo kraštą, nepasiduodami didžiųjų magnatų (pvz., Jonušo Radvilos) siekiams, pilietiškai suprasdami savo įsipareigojimus valdovui ir brangindami krašto laisvę, parodė nemenkus diplomatinius sugebėjimus. Suprasdami, kad nedera skaldyti krašto jėgų mirtinos grėsmės akivaizdoje, iš Radvilų stovyklos nepasitraukė, sukūrė konfederaciją ir iškėlė pilietiškai brandžius reikalavimus. Savo tikslo siekė iki galo, kol išstūmė priešus.

XVIII amžiuje Žemaitijoje ypač sparčiai kūrėsi ir religinės brolijos. Daugelyje parapijų brolijų knygos XVIII–XIX amžiuje buvo rašomos žemaičių kalba. To laikotarpio pamokslai, reikalavimas bažnyčiose turėti vietinę kalbą mokančius kunigus, prekyba lietuviškomis ir žemaitiškomis knygomis Žemaitijos miesteliuose rodo, kad buityje, katalikų bažnyčioje ir daugelyje kitų visuomeninio gyvenimo sričių žemaičių (lietuvių) kalba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpyje buvo pagrindinė bendradarbiavimo priemonė, nors teismų knygos, dvarų dokumentai, didžioji dalis bažnytinio administravimo dokumentų XVII–XVIII amžiuje buvo rašomi lenkų, o XIX – ir rusų kalbomis. Bet tai buvo valstybės rašto kalbos, kiek didesnę įtaką galėjusios turėti tik miesteliuose ir dvaruose.

Apie etninę žemaičių XVII–XVIII amžiaus savimonę kalbėti nelengva, bet administracinis, kultūrinis išskirtinumas tikrai buvo jaučiamas, nes administracinėse Žemaitijos teismų ir dvarų knygose neretai pasitaiko įrašų, rodančių, kad laiškai siunčiami ,,į Lietuvą“ ir atsiunčiami ,,iš Lietuvos“, kad žmogus tarnavo ,,Maskvoje ir Lietuvoje“, kad siunčiamos pastotės ,,į Lietuvą“ ir t. t. Apie etninį savimonės buvimą XIX amžiuje liudija ir gyventojų surašymo duomenys: beveik visi didžiosios Žemaičių vyskupijos gyventojai užsirašė esą žemaičiai (pvz., net Panevėžio apskrityje).

Svarbiausia data, įvardijanti Žemaičių seniūnijos, kunigaikštystės bei savivaldos pabaigą – 1795 metai, kai Lietuva ir Žemaitija netenka savo politinės nepriklausomybės. Simboliškai Žemaičių kunigaikščio titulas atsiduria Rusijos caro titulų sąraše, nes okupantas nori pasirodyti esąs kad ir mažo jo didžiulės imperijos pakraštėlio – Žemaitijos – valdovas. 1840 metais uždrausta oficialiai vartoti Žemaitijos pavadinimą. Nepaisant draudimo, vietinei bajorijai kraštas liko ,,buvusia Žemaičių Kunigaikštyste“, katalikiškose to meto maldaknygėse dar pasitaiko įrašų ,,mūsų kunigaikštija“, ,,Žemaičių seniūnija“, o Prancūzijoje Vladimiro Gadono 1842 metais išleista knyga vadinasi „Žemaičių Kunigaikštystės statistika“.

Nebeliko Žemaičių seniūnų, savivaldos, o atsiradęs pavadinimas ,,Žemaičių žemė“ imtas vartoti kraštui, kuriame vyrauja žemaičių dialektai, įvardyti.

Tačiau išlieka viena institucija, ypač svarbi religiniam ir netgi politiniam krašto gyvenimui – Žemaičių vyskupija. Tiesa, prie jos prijungus Kuršą, o rytuose riboms pasiekus Vydžius (dabar Baltarusijoje), vyskupijos ribos nebesutapo su žemaičių kalbos vartojimo ir buvusiomis kunigaikštystės ribomis. Matyt, dėl šios priežasties, antros XIX amžiaus pusės gyventojų surašymo duomenimis, žemaičių atsirasdavo Panevėžio ir Ukmergės apylinkėse.

Kintant etninės identifikacijos kriterijams, vykstant gyventojų polonizacijai, o rusams stiprinant asimiliacinę politiką užgrobtame krašte, kartu formuojantis moderniajai lietuvių tautai, pamažu nyko istorinė Žemaičių Kunigaikštystės tradicija, silpnėjo buvusių piliečių bajorų luomas, ir Žemaitija tapo vien geografine ir kalbine erdve – vieta, kurioje gyvena tik kalbantys žemaitiškai.

Bet didieji Žemaičių vyskupai, visų pirma Motiejus Valančius, rūpinosi ne tik etniniais žemaičiais, bet ir visos jau mišrios vyskupijos, o iš tikrųjų – visos Lietuvos reikalais, nes gerokai sulenkėjusioje Vilniaus vyskupijoje nebeliko kam jais rūpintis. Neatsitiktinai jo lietuviškai parašyta ,,Žemaičių vyskupystė“ bandė nutrinti tą kalbinę ribą tarp privilegijuotų luomų ir liaudies, pranašaudama demokratines neluominės bendrinės kalbos funkcijas. Ją ateityje turėjo vartoti gyventojų dauguma. Šiai gimstančiai moderniajai tautai ir buvo skirtas istorinės tradicijos priminimas, tautinės savimonės žadinimas.

XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje stiprėjant tautinei integracijai, formuojantis moderniajai lietuvių tautai, silpo buvusio Žemaičių politinio-administracinio savarankiškumo prisiminimai, o tautinės konsolidacijos ir integracijos poreikis skatino pirmenybę teikti bendriesiems lietuvių tautos siekiams, o ne buvusiems etniniams ar autonominiams skirtumams. Šiame etape lietuviškumas buvo svarbiau už žemaitiškumą. Deja, ir pirmosios Lietuvos Respublikos kultūrininkai, iš esmės daugiausia dėmesio skyrę Lietuvos valstybės (1918–1940) kūrimui, regioninei kultūrinei politikai, taip pat žemaitiškumo ugdymui rimtesnio dėmesio skirti negalėjo. 1926 metais buvo panaikinta ir Žemaičių vyskupija – paskutinė istorinį Žemaitijos tęstinumą 509 metus išlaikiusi institucija. Jos panaikinimą pirmiausia lėmė unifikacinė Lietuvos Respublikos politika.

Tačiau regioninė žemaičių savimonė, autentiška kultūrinė orientacija, besiremianti ilgalaike istorine, kultūrine, religine autonomija, padėjo išsaugoti įdomią, savitą kultūrą, kuri dabartiniame integracijos į Europą procese tikrai negali kenkti bendriems lietuvių ir Lietuvos interesams, o tik gali šią kultūrą papildyti savomis tradicijomis, kalba, savitumo žavesiu. Daugiakultūris ir daugiasluoksnis identitetas gali ir privalo tapti vieningos Europos ir ją sudarančių valstybių siekiu. Savita regioninė kultūra ir šiandien verta puoselėti. Tai ir darome istorijos, kalbos, meno ir kituose Žemaičių kultūros baruose – akademijų, kultūros sambūrių, draugijų, fondų formomis bei leidybine veikla.

Pirmojo Žemaitijos paminėjimo 800 metų sukaktis yra puiki proga dar kartą prisiminti paties nuostabiausio krašto – Žemaitijos – istoriją ir kultūrą. Tikimės, kad ši Žemaičių krašto archeologų, istorikų, literatų, kalbininkų, meno ir kultūros istorikų knyga suteiks naudingos ir naujos informacijos, sužadins norą kaskart vis grįžti, vėl praverti muziejų, bažnyčių, dvarų, senųjų vienuolynų duris arba užkopti ant Žemaičių didkalnių – Šatrijos ar Medvėgalio, nuo kurių atsiveria pačiõs gražiausios žemės toliai. Krašto istorija atsiveria nuo kalnų viršūnių, slūgso žemės gelmėse ir visų mūsų likimuose.

Adomas Butrimas, Marius Iršėnas

© Vilniaus dailės akademijos leidykla
Dominikonų g. 15, VIlnius LT-01131
Tel. 8 5 279 10 15 (direkcija)
Įmonės kodas: 111950439
PVM mokėtojo kodas LT 100003222911
AB bankas „Swedbank“
A.s. LT35 7300 0100 0245 5757