NUO EKO-DIZAINO KULTŪROS
IKI MEDŽIAGŲ STRUKTŪROS
Dr. Inga Valentinienė

3. Ekologiškų dizaino objektų projektavimas: KŪRIMAS

Eko-dizaino gido metodas

Sėkmei aštrioje tarptautinėje konkurencinėje kovoje užtikrinti būtina kurti ir teikti produktus ir paslaugas, kurie ne tik tenkintų vartotojų poreikius, bet ir pranoktų jų lūkesčius.

Šiuo metu pasaulyje yra sukurta labai daug naujų produktų kūrimo modelių, kuriuose aprašytas produkto kūrimo procesas. Tačiau įmonėms reikalingas paprastas metodas, atnaujintas atsižvelgiant į kintančius gamtosauginius reikalavimus ir besikaičiantį vartotojų – visuomenės požiūrį į ekologijos problemas ir klimato kaitą.

Kuriant dizaino objektą nuo nulio, atsižvelgiama į tvaraus dizaino reikalavimus nuo pat projektavimo pradžių, numatoma produkto išvaizda ir jo charakteristikos, parenkamos tinkamiausios žaliavos, pritaikomi gamybos metodai, numatomi produkto tiekimo pirkėjams ir gaminio naudojimo būdai, pagal įvairius kriterijus surežisuojamas produkto gyvavimo ciklas ir jo pabaiga.

Verta pagalvoti apie skirtingas dizaino idėjas ir sukurti aiškų prioritetų rinkinį, kad įsitikinti, jog projektas tikrai veda link siekiamo rezultato, kad bus sukurtas draugiškas aplinkai ir rinkoje laukiamas produktas.

Apsispręsti turėtų padėti jau prieš projektavimo etapą atlikti tyrimai ir nustatyti prioritetai idėjos paieškų metu. Jau pradiniame projektavimo etape galima atlikti tyrimus apie pasirenkamų medžiagų ir sudedamųjų komponentų poveikį aplinkai. Atlikus tyrimus ankstyvoje stadijoje, nereikės patirti nusivylimo ar didelių kaštų vėliau, parprojektuojant ir gaminant kitą gaminio variantą.

Priimant sprendimą, kuriomis dizaino idėjomis pasinaudoti, reikia atsižvelgti į:
• aplinkosauginių priemonių naudą, kurios galima tikėtis iš naujai kuriamų produktų;
• tai, kaip produktai atitiks galiojančius ir būsimus teisės aktus, ypač susijusius su perdirbimu ir utilizavimu;
• kokių ir kiek tiesioginių išlaidų galima tikėtis vykdant naujo produkto kūrimo projektą;
• kokių papildomų netiesioginių išlaidų gali atsirasti, pavyzdžiui, atliekų tvarkymas, papildomi mokesčiai ir t.t.;
• rinkodaros naudą (pranašumus), kurią galėtumėte įgyti, informuodami pirkėjus ir kitus suinteresuotus subjektus apie naujai kuriamą ekologinį produktą, tuo pačiu – kaip galėtumėte pagerinti santykius su tiekėjais ir vartotojais;
• kokios apimties darbas bus padarytas pereinant prie tvaraus projektavimo principų, ir kokios tikėtinos išlaidos įgyvendinant šiuos pokyčius vykdant projektą;
• bendrą projekto įgyvendinamumą ir galimą riziką, su kuria galima susidurti.

Pagrindinės tvaraus projektavimo probleminės sritys:
• nustatyti konkrečias projektuojamo objekto medžiagas ir tvirtinimų elementus;
• nustatyti, kaip pritaikyti ar / ir patobulinti gamybos procesą;
• nustatyti, kaip gaminys bus pakuojamas, saugomas ir transportuojamas;
• nustatyti, gaminio naudojimo būdus ir daromą poveikį aplinkai;
• nustatyti kas nutiks gaminiui jį sukūrus, pagaminus, pateikus į rinką ir pasibaigus jo gyvavimo ciklui.

Tvaraus projektavimo pagrindas yra dešimt pagrindinių aplinkos apsaugos aspektų, susijusių su resursų naudojimo kiekiais ir pavojingumu įvairiais produkto gyvavimo ciklo etapuose:
 1. naudojamos medžiagos, darančios mažesnį poveikį aplinkai;
 2. produkto gamyboje naudojama įmanomai mažiau medžiagų, naudojant pažangiausias technologijas;
 3. gamybos proceso metu naudojama mažiau išteklių;
 4. gamybiniame procese mažiau tiek tiesioginės tiek netiesioginės taršos ir atliekų;
 5. produkto platinimo (transportavimo) poveikis aplinkai mažesnis;
 6. užtikrinama, kad produktas sunaudos mažiau išteklių, kai juos naudos galutiniai vartotojai;
 7. užtikrinama, kad naudojamas produktas sukels mažiau atliekų ir taršos;
 8. produkto funkcijos optimizuotos ir užtikrintas tinkamiausias tarnavimo laikas;
 9. numatytas ir / ar palengvintas pakartotinis naudojimas ir perdirbimas;
10. sumažintas poveikis aplinkai utilizuojant.

Reikia įvertinti kuriamo produkto atitikimą šiems principams ir jų tobulinimo ar keitimo galimybes.

Tvaraus projektavimo tikslas yra sumažinti gaminio poveikį aplinkai per visą jo gyvavimo ciklą.

Taigi, yra daug privalumų: mažesnės gamybos ir darbo sąnaudos bei didesnis efektyvumas, sumažintos medžiagų ir išteklių išlaidos, lengvesnis išardymas ir padidėję perdirbimo galimybės, mažesnės atliekų šalinimo išlaidos, patobulintas produktų funkcionalumas ir kokybė, geresnis aplinkosaugos veiksmingumas, geresni santykiai su klientais ir tiekėjais, geresnė darbo aplinka ir mikroklimatas.

Egzistuoja ir kita tvaraus projektavimo pusė. Galimos šios kliūtys:
• žemas vartotojų supratimo apie tvarų dizainą lygis;
• kaina, kurią vartotojai turi būti pasirengę mokėti;
• sunkumai aiškinant naudą pirkėjams (dėl konkretaus produkto pasirinkimo);
• rizika išbandant naujas medžiagas ir metodus;
• sunkumai naudojant tvaraus dizaino pagrindinius produktus, o ne tik aukštos kokybės ir nišinius elementus;
• nukreipimas į tinkamą produkto gyvavimo ciklo ar tiekimo grandinės etapą, kad už investicijas būtų gautas didžiausias ekologinis atlygis ir tvarių principų integravimas į tiekimo ir transportavimo grandines.

Kartu su tvarių objektų dizainu reikia sukurti ir jų pakuočių dizainą. Pakavimo ir su tuo tiesiogiai susiję logistikos (sandėliavimo bei transportavimo) principai taip pat turi įtakos geram tvariam gaminių dizainui, todėl tai reikia įvertinti produkto projektavimo pirminėje stadijoje.

Tvaraus dizaino objekto pakuotė suteikia vartotojui labai daug informacijos apie gaminį. Visų pirma, tai pirmas įspūdis. Todėl pakuotė turi atspindėti pagrindinę idėją ir nedaryti žalos aplikai. Nuolat apie tai mastant, reikia mažinti pakavimo medžiagas iki minimumo arba net kurti pakuotes, kurias galima panaudoti daug kartų ir net kitiems tikslams.

Renkantis tvaraus dizaino objekto projektavimo medžiagas, privaloma atsižvelgti į:
• pirminio ir perdirbto medžiagų kiekio gaminyje lygį;
• anglies dioksido ekologinius pėdsakus jose;
• tvariausio medžiagų derinio / kombinacijos galimybė;
• ar medžiagos išgaunamos ir pakartotinai panaudojamos, ar perdirbamos po jų pirminio panaudojimo.

Būtina išnagrinėti pasirinktų medžiagų rekomendacijas ir pavojingų, sunkiai perdirbamų ar utilizuojamų medžiagų reglamentus, kuriuose nurodytas jų naudojimas ir utilizavimo reikalavimai.

Jeigu medžiagas galima perdirbti, reikia įvertinti kokie perdirbimo procesai ir įrenginiai butų naudojami. Pagal galiojančius reikalavimus numatyti kaip aiškiai pažymėti medžiagas, kad vartotojai galėtų jas aiškiai atpažinti, išrūšiuoti, o perdirbėjai neturėtų papildomų problemų rūšiuojant ir perdirbant šias medžiagas.

Tvarių produktų medžiagų pasirinkimas turi įtvirtinti pranašumą – mažiau atliekų ir didesnis efektyvumas gamybos ir naudojimo metu. Naudojant mažiau medžiagų galima ženkliai sumažinti energetines ir gamybos sąnaudas bei poveikį aplinkai. Reikia stengtis keisti gaminių pakuočių madžiagas, mažinant jų svorį ir darant jas įmanomai paprastesnes, taip sumažinant atliekas ir paskirstymo (logistikos) sąnaudas bei, žinoma, netiesioginį poveikį aplinkai, per logistikos sąnaudų ir taršos mažinimą. Konstruojant gaminį iš mažiau medžiagų, taip pat bus lengviau tokius produktus perdirbti. Pasirinktas medžiagas taip pat galima naudoti marketingo tikslais, atkreipiant vartotojo dėmesį į jų ekologiškumą, unikalumą ir išskirtinumą, lyginant su kitų rinkoje esančių produktų sudėtimi.

Kai kurie svarbiausi sprendimai, kurie priimami renkantis žaliavas, yra susiję su produktų gamybos sąnaudomis ir našumu. Dažnai prioritetas yra tiesiog surasti medžiagas, kurios geriausiai atitinka tuos našios gamybos kriterijus. Tačiau tokia medžiaga nebūtinai gali būti tinkamiausia ir patvariausia. Tad, verta apsvarstyti ar įmanoma medžiagas pakeisti tvaresnėmis alternatyvomis. Pavyzdžiui, jei kai kurių suprojektuoto objekto medžiagų negalima perdirbti, ar galima tokias medžiagas pakeisti kitomis, kurios tam tinkamos? Taip pat svarbus žaliavų ir medžiagų, naudojamų produkte ar jo pakuotėje, atgabenimo į gamybos vietą poveikis aplinkai. Pavyzdžiui, reikia apsvarstyti ar galima pakeisti medžiagas tomis, dėl kurių bus išmetama mažiau anglies dioksido? Kartais koks nors pakeičiamo elemento praradimas yra atsveriamas dėl naudos, kurią galima gauti. Pavyzdžiui, reklamuojant dizaino objekto tvarumą, būtina nurodyti, kad gaminys gaminas iš vietinių naujų ar perdirbtų žaliavų, kad jo pakuotė neteržia aplinkos, yra minimali ir perdirbama. Beje, visuomet verta pagalvoti ar kuriamo produkto nors vieno elemento negalima būtų gaminti iš kitos įmonės antrinių (atliekinių) medžiagų. Ateina laikai, kai visuomenė stengiasi atsisakyti pigių produktų vartojimo, jei šie produktai sukurti tolimose šalyse pigiais ir taršiais gamybos būdais, kai visiškai nevertinamas logistikos poveikis gamtai ir klimato kaitai. Ateina laikai, kai tarši gamyba bus smerkiama, nepriklausomai nuo jos lokacijos vietos pasaulyje, nes atmosferos ir vandens tarša darosi globali problema, nuo ko vyksta juntama klimato kaita.

Tvarus dizainas gali ir turi padėti užtikrinti, kad bus galima pakartotinai naudoti produktus pasibaigus jų gyvavimo ciklui arba juos utilizuoti efektyviai, ekonomiškai ir ekologiškai.

Maksimaliai ilgam nustojusių pradinės vertės produktų gyvavimui, galimi šie veiksniai:
• Remontas – tai naudinga gaminiams, kuriuos sunku pakeisti arba kurie turi didelę sentimentalumo vertę.
• Pakartotinė rinkodara – tai gali būti naudinga pasibaigus produkto galiojimo laikui, nes jis paseno. Galbūt įmanoma pakartotinai parduoti naudotus, bet vis dar funkcionuojančius produktus periferijose ar pan.
• Atnaujinimas – tai apima tik svarbiausių gaminio komponentų pakeitimą ar taisymą, o ne paviršutinišką išvaizdos pažeidimą. Tai gali būti pigiau nei perdirbti, tačiau produkto perpardavimo vertė taip pat bus mažesnė.
• Perdirbimas – tai produkto išmontavimas ir pagrindinių komponentų panaudojimas gaminant kaip naują produktą.

Dizaineris projektuodamas naują produktą, galėtų įvertinti situaciją ir turėti daugiau galimybių. Tokio produkto pagrindiniai komponentai, kurie greitai nenusidėvi arba greitai pasensta, turėtų būti lengvai išardomi, pakeičiami.

Komponentų, kurie negali būti pakartotinai naudojami ar paruošti pakartotiniam naudojimui, utilizavimo būdai yra šie:
• Perdirbimas – turi būti kuriami produktai iš kiek įmanomai daugiau elementų, gaminamų iš perdirbamų medžiagų. Beje, perdirbamas objektas visuomet labiau vertinamas iš vartotojo pusės.
• Kompostavimas – gali būti geras pasirinkimas tvariems objektams, sudarytiems iš organinių komponentų.
• Deginimas – jei galima būtų deginti, galbūt taip pat pavyktų išgauti šilumos ar energijos iš šio proceso.
• Sąvartynas – tai turėtų būti paskutinėje eilėje pasirinkta vieta produktams, kurių negalima naudoti pakartotinai, susigrąžinti ar kitaip disponuoti.

Reikia atidžiai apsvarstyti bet kokį neigiamą produkto dizaino poveikį – pavyzdžiui, neperdirbama danga padengiant perdirbamą komponentą arba naudojant chemines medžiagas, kurios deginant gali sukelti toksiškas emisijas.

Dizaino objekto tvarumo kontrolinis sąrašas

Nesvarbu, ar kuriamas naujas produktas ar tobulinamas senas, projektuojant būtina atsižvelgti į visą produkto gyvavimo ciklą.

Pateikiami pagrindiniai produkto gyvavimo ciklo aspektai, kuriuos būtina įvertinti:

Dizainas – ar dizaino sprendimu užtikrinta, kad produktas energiją ir išteklius taupančiu būdu atitiks savo paskirtį? Ar produktą galima lengvai taisyti, perdirbti, išardyti ar perdirbti? Ar panaudotos efektyviausios medžiagos ir suteiktas vartotojui kuo efektyvesnis gaminio naudojimas?

Žaliavos – ar galima naudoti mažiau žaliavų, kad būtų gautas patenkinamas rezultatas? Ar produkto žaliavos yra perdirbamos? Ar naudojamos žaliavas, darančias mažiausią poveikį aplinkai? Ar laikomasi pavojingų medžiagų taisyklių?

Gamyba – ar produkto gamybai gali būti efektyviau suvartojama energija? Kaip galima sumažinti atliekas ir pakuotes? Ar yra kitų efektyvesnių būdų gauti tuos pačius gamybos rezultatus?

Mažmeninė prekyba – ar produkto pakuotė yra efektyvi? Ar galima naudoti mažiau pakuočių? Ar galima sumažinti transportavimo išlaidas, sutrumpinant tiekimo grandines ar atstumą, kurį prekė turi nukeliauti? Ar galima patobulinti gaminio demonstravimo būdą (pvz., neapšviesti) ir ar galima atliekų kiekį sumažinti geriau valdant tiekimo grandinę? Ar vyko bendradarbiavimas su vartotojais, siekiant išsiaiškinti tvarių produktų savybes ir poreikį?

Naudojimas – ar galima atsižvelgta į lengvą produkto remontą? Kaip galima padėti vartotojams ilgiau naudoti tuos pačius produktus?

Eksploatacijos pabaiga – ar produktą galima pakartotinai naudoti ar perdirbti?

Turėtumėte atsižvelgti ne tik į poveikį aplinkai, bet ir į kiekvieno gaminio gyvavimo ciklo socialinį poveikį. Tvariais aspektais pasižymi ir poveikis darbuotojams bei vietos bendruomenėms, iš kur gaunama žaliava, kur gaminami sukurti produktai ir kur jie baigsis, kai bus nebenaudingi.

Tvaraus projektavimo standartai

Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO^[1]) parengė standartą ISO 14062 – techninę ataskaitą apie aplinkos aspektų integravimą į gaminio dizainą ir plėtrą. Norint gauti sertifikatą dėl poveikio aplinkai valdymo, įskaitant tvaraus gaminio dizainą, tinkamas naudoti ISO 14001^[2] standartas.

Taigi, tvarus dizainas apima minimalių išteklių panaudojimą projektuojant gaminius, paslaugas, procesus ar sistemas, ar perprojektuojant visa tai, kad galima būtų atitaisyti žalą aplinkai, visuomenei ir ekonomikai, o dar geriau – padėti jos išvengti.^[3]

^[1] angl. ISO – International Organization for Standardization. Plačiau apie Tarptautinę standartizacijos organizacijos veiklą: <https://www.iso.org/home.html>

^[2] Plačiau apie ISO 14001 standartą: <https://www.iso.org/iso-14001-environmental-management.html>

^[3] Parengta pagal „Ekologinis dizainas produktų ir paslaugų kūrime“. Sudarytojas – verslo patarėjas Šiaurės Airijoje „nibusinessinfo.co.uk“. Plačiau apie ekologinio dizaino gidą pateikta čia: <https://www.nibusinessinfo.co.uk/content/ecodesign-product-and-service-development>