NUO EKO-DIZAINO KULTŪROS
IKI MEDŽIAGŲ STRUKTŪROS
Dr. Inga Valentinienė

1. Ekologinio dizaino kryptis

Eko-dizainas šiais laikais tapo pačia pagrindine dizaino kultūros dalimi. Dizainerių sukurti veikiančių mechanizmų, formų, spalvų ir medžiagų junginiai nėra tik vaizdiniai. Tuose objektuose slypi įtraukti kontekstai, veiksmai, įsitikinimai ir santykiai. Visi sukurti materialinės kultūros daiktai nėra tik daiktai, nes jie vaidina svarbų vaidmenį aplinkos pažinimo gebėjimų ugdyme. Per materialiųjų daiktų rūšis ir pobūdį atliekama kultūrinė analizė ir suformuojami vartojimo modeliai. Po to seka pasaulio suvokimas ir gyvenimo būdo pasirinkimas.

Kiekvienas dizaino objektas – kaip prasminga medžiagą tyrimams apie daiktų poveikį socialiniame ir kultūriniame kontekste. Sukurtas objektas sudaro apie save sistemą, kuri gali įgauti daugybę realių formų. Tad, įvertinus tai, jog žmonės įprasmina pasaulį per fizinius daiktus, dizaineris turi prisiimti atsakomybę ir kurti atsižvelgiant į konkretų ir kilnų tikslą.

Prasmingo tikslo atradimui, reikia pasirinkto tiriamo lauko koncepcijos išmanymo ir pokyčių krypties žinojimo. Tai bazinės žinios dizaineriui probleminiams klausimams ir požiūriui suformuoti.

Pirmoje dalyje, supažindinama su eko-dizaino koncepcija, požiūrio į ekologijos suvokimą pokyčius, pasikeitusius ekologiško produkto projektavimo principus ir inovacijas pramonėje, siekiant tvarumo ir visapusiškos darnos.

Eko-dizaino koncepcijos skyriuje aprašyta trumpa istorija apie Jungtinių Tautų aplinkos ir plėtros konferenciją, kuri padėjo pagrindus efektyvių priemonių, aplinkos blogėjimo keliui užkirsti, atsiradimui. Pateikta holistinė dešimties principų tvarumo sistema, kurią sudaro: nulinė tarša anglies junginiais, nulinis atliekų susidarymas, tvarus transportas, tvarios medžiagos, vietinis ir tvarus maistas, tvarios atliekos, natūralios buveinės ir laukinė gamta, kultūra ir paveldas, teisingumas, sąžininga prekyba ir vietos ekonomika, sveikata ir laimė. Aprašomas ekologinio dizaino suvokimo virsmas – nuo pradžios, kai prie darnaus vystymosi dizaineriai prisidėjo projektuodami ekologinius dizaino objektus pagal aplinkosaugos reikalavimus, atkreipdami dėmesį į jų charakteristikas gyvavimo ciklo metu, iki šių dienų, kai projektuojama įvertinus socialinius, technologinius – gamybos ir vartojimo aspektus. Dabar idėjų ieškoma visam aplinkos ir visuomenės gerovės spektrui – nuo tvarių produktų ir paslaugų sistemų iki naujų gyvenimo būdų. Taip pat šiame skyriuje paaiškintos terminų, įvardinančių žalio – gamtai draugiško dizaino tipą sąvokos: ekologinis dizainas, darnus dizainas ir tvarus dizainas.

Pokyčių į eko-dizaino požiūrį skyriuje aprašoma diskusija tarp technologinio ir ekologinio tvarumo šalininkų. Technologinio tvarumo šalininkai tikisi naujos ekspertų nuomonės dėl žmonijos veiklos ir biosferos sąsajų. Nekreipiamas dėmesys į bendruomenės kultūrą ir žmonijos netinkamą elgseną, demonstruojamas naivus požiūris į sugebėjimą valdyti planetos sistemas. Ekologinis tvarumas, priešingai, apima prielaidas nevertinant ateities optimistiškai ir siūlo riboti besaikį vartojimą, apriboti technologijas, mažinti medžiagų poreikį ir biosferos patiriamą stresą. Pateikiama nuomonė, jog visuomenės iššūkiai yra dizaino iššūkiai. Daugiau galimybių sulėtinti aplinkos blogėjimą nei ekonomistai, politikai, verslas ir net aplinkosaugininkai, turi dizaineriai. Dizainas yra galingiausias įrankis, kuris naudojamas keisti visuomenę ir gyvenimo būdą, tiek dabar, tiek ir ateityje. Vyksta ryškus perėjimas nuo pasyvaus dizaino vartojimo prie aktyvaus dalyvavimo jame.

Pokyčių eko-dizaino objektų projektavimo skyriuje aprašoma nauja kryptis suvokiant tvaraus objekto sąvoką, sąveiką su aplinka ir jo gyvavimo perspektyvas. XXI amžiaus dizaineris tarnauja žmonių poreikiams, neišnaudodamas natūralių ir žmogaus sukurtų išteklių, nepažeisdamas ekosistemų laikomosios galios ir neribodamas esamų ir būsimų kartų generavimo galimybių. Tvariai mąstantis dizaineris tenkina tikruosius poreikius, o ne trumpalaikius, madingus rinkos poreikius. Jis projektuoja taip, kad būtų kuo labiau sumažintas produkto, medžiagos ar paslaugos ekologinis pėdsakas – sumažėtų išteklių, įskaitant energiją ir vandenį, sunaudojimas, konstrukcinius komponentus ir medžiagas būtų lengva atskirti, išrūšiuoti, perdirbti ar utilizuoti.

Skyriuje apie pokyčius pramonėje pateikti Jungtinių Tautų planetos tvarios plėtros tikslai ir vizija iki 2030 m. Dėmesys atkreiptas į darnų vystymąsi, kuriant ir užtikrinant darnius vartojimo ir gamybos modelius, siekiant gerinti gamtos apsaugą. Naujų produktų ir paslaugų kūrimas, kai susidaro nepanaudojamos atliekos, iš tikrųjų, yra prasto dizaino požymis. Tai sukelia dviejų rūšių taršą: toksinę ir globalią. Tarša kelia rimtus iššūkius dizaineriams, nes dabar pramoninės taršos mastas yra toks didelis, kad net paprastai netoksiškas išmetimas, kaip anglies dioksidas, tapo rimta grėsme pasaulinei ekosistemai. Pramoninė gamyba labai sparčiai auga, todėl suprantama, kad sukurti gaminiai turi būti patenkantys į uždarą gyvavimo ciklą, kai produktai nuolat perdirbami ir atliekos, susidarančios jų perdirbimo metu yra lengvai suskaidomos ir nedarančios kenksmingo poveikio aplinkai, t.y. biologiškai suyra arba perdirbamos bioorganizmų. Eko-dizainas, aplinkos tvarkymas ir gyvavimo ciklo vertinimas paprastai grindžiami tarptautiniu mastu šiame skyriuje nurodytais standartais ir procedūromis.