NUO EKO-DIZAINO KULTŪROS
IKI MEDŽIAGŲ STRUKTŪROS
Dr. Inga Valentinienė

1. Ekologinio dizaino kryptis

Eko-dizainas: pokyčiai požiūryje

Žodis tvarumas tapo savotiška mantra, siūlančia pusiausvyros ir pastovumo galimybę pasaulyje, kuriame mes patiriame visiškai priešingus potyrius. Ieškodami patogumo ir materialinių vertybių, mes pradėjome aukoti ne tik savo, bet ir visų gyvybės rūšių sveikatą. Patys išnaudodami gyvybes ir sveikatą palaikančias sistemas, ieškome naujų priemonių ir koncepcijų kovai su pasekmėmis. Šiame kontekste kaip įkvepianti sistema, atsiradęs tvarumo judėjimas. Ši sistema sukuria vertingus ryšius tarp gamtos, kultūros, vertybių, etikos bei technologijų ir galėtų būti visapusiškas atsakas į aplinkos išsaugojimo krizę.

Tvarumas nėra atskiras judėjimas ar požiūris. Jis yra toks pat įvairus, kaip bendruomenė ir jos interesai. Dėl formos, kurią jis turi ir įgis ateityje, vis dar ginčijamasi, nes judėjimo uždaviniai ir ateities ambicijos labai didelės. Prie tvarumo problemų sprendimų prisideda viso pasaulio politikai ir aplinkos ekspertai, įveikdami tūkstančius kilometrų, skrendant į įvairaus lygio susitikimus ir mokslines konferencijas. Taip pat prisideda ir šalių gyventojai, įvairios socialinės grupės, tautinės mažumos, išsaugojusios tradicinę praktiką ir kiti asmenys, įsipareigoję pakeisti savo pačių bendruomenę.

Aplinkosaugines problemas galima spręsti tiek technologiniu tvarumo požiūriu, tiek ir ekologiniu. Technologinį tvarumą galima apibūdinti taip, kad kiekviena problema turi arba technologinius atsakymus, arba rinkos sprendimus. Šiuo atveju reikalinga ekspertų intervencija, kurios metu planetos būklės simptomai būtų kruopščiai stabilizuojami, pasitelkiant aukšto lygio tarptautinius susitarimus ir sudėtingas valdymo technologijas.

Ekologinis tvarumas, priešingai, yra kaip užduotis surasti alternatyvas į bėdą pastūmėjusioms praktikoms. Šiuo atveju būtina pergalvoti žemės ūkio strategiją, energijos vartojimą, miesto infrastruktūros, transporto plėtrą, ekonomiką, bendruomenės modelius, išteklių naudojimą, miškininkystę ir... pagrindines visuomenės vertybes.

Nors abu požiūriai turi svarbius sąlyčio taškus, įskaitant bendrą supratimą apie aplinkos krizės globalumą, jie įkūnija dvi labai skirtingas tvarios visuomenės vizijas. Technologinio tvarumo šalininkai tvirtina, kad esminis krypties pakeitimas nėra būtinas. Pasaulio Aplinkos ir Vystymosi komisija, pirmininkaujant Norvegijos ministrei pirmininkei Gro Harlem Bruntland, paskelbė ataskaitą „Mūsų bendra ateitis“^[1], kuri iškėlė darnaus vystymosi terminą į tarptautinę areną. Darnus vystymasis apibrėžtas kaip „vystymasis, kuris tenkina dabartinius visuomenės poreikius, nemažinant ateinančių kartų galimybių tenkinti savus“, o kova su skurdu ir visų įtraukimas į ateities kūrimą – darnaus vystymosi ašis.

Tai sąmoningai suformuluotas, atviras, bet nelabai patrauklus apibrėžimas, nurodantis būsimų planetos gyventojų problemą. Tai kelia nemažai kritinių pastabų ir klausimą: tai kas sudaro poreikius? Ar tikrai galima užtikrinti gyvybingas ekosistemas ateities kartoms, žinant apie neteisingus šios kartos veiksmus ekosistemų atžvilgiu?

Prieš daugelį kartų galingiausi visuomenės balsai neigė alternatyvą medžiagų naudojimui, technologinei ir ekonominei plėtrai. Dabar, atrodo, kad tie patys balsai kalba apie tvarumą ir darnų vystymąsi, pripažindami, kad mūsų materialusis turtas ir gerovė priklauso nuo gamtos išteklių išsaugojimo ir klimato kaitos problemų sprendimo.

Vystymosi kritikai^[2] pastebi, kad palydoviniai vaizdai yra patys svarbiausi įrodymai apie globalios aplinkos realybę. Tačiau gaunami vaizdai neduoda aiškių duomenų, paaiškinančių priežastis apie matomus neigiamus pokyčius. Technologinio tvarumo šalininkai tikisi naujos ekspertų nuomonės apie žmonijos veiklos ir biosferos sąsajas. Nekreipiamas dėmesys į bendruomenės kultūrą ir žmonijos netinkamą elgseną, demonstruojamas naivus požiūris į sugebėjimą valdyti planetos sistemas. Ekologinis tvarumas, priešingai, apima prielaidas nevertinti ateities optimistiškai ir siūlo riboti besaikį vartojimą, apriboti technologijas, mažinti medžiagų poreikį ir biosferos patiriamą stresą.

Visuomenės iššūkiai yra dizaino iššūkiai. Daugiau galimybių sulėtinti aplinkos blogėjimą nei ekonomistai, politikai, verslas ir net aplinkosaugininkai, turi dizaineriai. Dizainas yra galingiausias įrankis, kuris naudojamas keisti visuomenę ir gyvenimo būdą, tiek dabar, tiek ir ateityje. Naujas, ekologinis dizainas skverbiasi į rinkas ir jo teigiamas poveikis auga. Verslo įmonės mažiau išleidžia žaliavoms ir gamybai, todėl gauna didesnį pelną, vartotojai naudojasi efektyvesniais ir vertingesniais produktais, vyriausybės mažina išlaidas įvairių gigantomaniškų programų vykdymui, o sukauptos lėšos – tai geresnė aplinka ir gyvenimo kokybė.

Taigi, dizainas skirtas visiems. Vis labiau pripažįstama, kad visi, nors po truputį, turi suvaidinti vaidmenį naudodami dizaino galią savo pasaulio kūrimui. Dar negalima sakyti, kad pamažu visi tampa dizaineriais, tačiau vyksta ryškus perėjimas nuo pasyvaus dizaino vartojimo prie aktyvaus dalyvavimo jame. Dizaino praktika yra atvira, nes, atsižvelgiant į bendrus projektavimo ir dalyvavimo dizaine principus, žmonės (o ne vartotojai) įtraukiami į savo poreikių dizaino kūrimą. Nuolat atsiranda naujų vaidmenų dizaineriui, nes jis tampa ne tik idėjų generatoriumi, o idėjų generavimo tarpininku.

Dizaino galia yra ne tik grandis grandinėje, bet ir rato stebulė. Terminas dizaino mąstymas apibūdina principų rinkinį, kurį įvairūs žmonės gali pritaikyti įvairiausioms problemoms spręsti. Pasirodo, kad šie principai taikomi daugeliui organizacijų, ne tik įmonėms, kuriančioms naujus produktus.

Kompetentingas dizaineris visada gali patobulinti praėjusių metų naują gaminį, tačiau tarpdisciplininė kvalifikuotų dizaino mąstytojų komanda gali spręsti sudėtingesnes problemas nuo sveikatos gerinimo iki klimato kaitos. Dabar kūrybiškas (dizaino) mąstymas gali būti pritaikomas bene visų sričių problemų sprendimams.

Kitu požiūriu manoma, jog svarbiausia dizaino paskirtis – atlikti konkrečius darbus / užduotis, o ne mąstymas ir, kad dėmesys kūrybiškam mąstymui, o ne projektavimo praktikai, nukreipia dėmesį nuo tikrojo dizainerio vaidmens projekte. Nepaisant tokių konservatyvių nuomonių, vis labiau sutinkama, kad dizainas yra įgūdžių, įrankių ir metodų rinkinys, kuris gali nukreipti į naujų sprendimų paiešką ir leidžia spręsti didelio masto socialinius iššūkius privačiame ir viešajame sektoriuose.

Kai bendruomenė ėmė kūrybiškai mąstyti ir susidomėjo paslaugų dizainu, dizaineriai atkreipė dėmesį į viešojo sektoriaus ir bendruomenių problemas. Tai procesas, kai atliekama veiksmų seka, apibrėžianti problemas ir ieškant realių sprendimų. Vykdant projektus, dizaineriai sukuria bendradarbiavimo, projektavimo metodus ir procesus, kad dirbtų su bendruomenėmis ar specialiai jų suburtomis komandomis, kurdami naujus vietos problemų sprendimus.

Šiandien turima galimybė pasirinkti (išlaisvinti) dizaino mąstymo galią, kaip priemonę tyrinėti naujas galimybes, kurti naujus pasirinkimus ir atnešti naujus sprendimus pasauliui. Vykstant šiems procesams bus sukurta sveikesnė visuomenė, verslas bus pelningesnis, o gyvenimas turtingesnis ir prasmingesnis.

^[1] Our Common Future [interaktyvus]. Report of the World Commission on Environment and Development. PDF [žiūrėta 2019 m. balandžio 19 d.]. Prieiga per internetą: <https://sustainabledevelopment.un.org/content/documents/5987our-common-future.pdf>

^[2] Wolfgang Sachs –aplinkos tyrėjas, Schumacherio kolegijos dėstytojas plėtros ir globalizacijos srityse, Vokietijos Kaselio universiteto garbės profesorius, knygos Fair Future: Resource Conflicts, Security and Global Justice and Sustainable Germany in a Globalized World autorius.