NUO EKO-DIZAINO KULTŪROS
IKI MEDŽIAGŲ STRUKTŪROS
Dr. Inga Valentinienė
1. Ekologinio dizaino kryptis
Eko-dizainas: pokyčiai pramonėje
Jungtinių Tautų planetos tvarios plėtros[1] tikslai (TPT)[2] buvo iškelti 2015 m., nustatant aiškią viziją iki 2030 m. Didžiulis dėmesys atkreiptas į darnų vystymąsi, kuriant ir užtikrinant darnius vartojimo ir gamybos modelius, siekiant gerinti gamtos apsaugą. Lietuvos vyriausybė remdamasi šios rezoliucijos tikslais, 2018 metais pateikė ataskaitą[3], kurioje nusakė esamą padėtį pagal atskiras sritis, numatydama ateities darbus. Siekiant 9 tikslo Kurti atsparią infrastruktūrą, skatinti visa apimančią industrializaciją ir skatinti naujoves Lietuvoje patvirtintos prioritetinės mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų raidos kryptys, kurios skatins pramonės įmones diegti naujoves, o verslo subjektams ir mokslo atstovams padės produktyviau bendradarbiauti. Vyriausybės pripažįstama, kad dizainas yra vis plačiau integruojamas į mokslą, verslą, socialinį ir paslaugų sektorius siekiant kuo didesnės inovacijų plėtros. Taip pat įtvirtinamos nuostatos: Dizainas kaip proceso dalis: tai vartotojo problemos sprendimas, už kurį atsakinga visa jo kūrimo komanda, net ir rinkodaros skyrius. Dizainas yra suvokiamas plačiau, nes yra panaudojamas kaip būdas sukurti naują apčiuopiamą vertę ar funkcionalumą produktui.
Dizainas kaip strategijos dalis: nauju produktu ar paslauga sukuriamas ir naujas poreikis vartotojams, kurio iki šiol nebuvo. Dizaino kūrimo ir mąstymo būdai pritaikomi iš esmės atnaujinant dalį ar net visą verslo modelį[4].
Dizainas tiesiogiai susiejamas su inovacijomis bei kūrybiniu mąstymu. Toks dizaino traktavimas visuomenėje ir politikoje vis daugiau ir daugiau įtakoja pokyčius, vykstančius versle ir pramonėje.
Tvarumas grindžiamas taupumu ir atsinaujinimu. Gamtoje viskas vyksta cikliškai pasikartojant – saulės šviesą renka augalai, tiekdami maistą gyvūnams, kurių mėšlas tręšia dirvą. Savo ruožtu organika praturtintas dirvožemis puoselėja kitų metų augalų derlių. Kiekviena iš įvairių gamtos ekosistemų dalyvauja medžiagų atsistatymo cikluose, kurie yra prieinami ir reikalingi visoms gyvybės formoms.
Žmonijos kuriami procesai, priešingai, yra linijiniai. Didžiuliai kiekiai žaliavų keičiami į produktus, kurie po santykinai trumpo vartojimo, tampa pavojingais teršalais. Žmonija šiuo metu ypač intensyviai naudoja įvairias medžiagas, kurių resursai yra labai riboti, todėl jų bus vis mažiau ir mažiau ateityje. Visa tai vyksta todėl, kad nepakankamai išplėtoti procesai, kai gamybos ir vartojimo produktų atliekos būtų integruojamos į sekančius procesus – naujų produktų gamybą. Natūraliai gamtoje vieno proceso atliekos prilygsta kitų gyvybės formų maistui. Žemės ekosistemai labai svarbus fotosintezės procesas, kurio metu susidaro pirminiai organiniai junginiai atstatantys deguonies ir CO2 pusiausvyrą. Todėl būtina išsaugoti ir palaikyti natūralias ekosistemas[5].
Ekologija užtikrina, kad mūsų pasirinktos medžiagos, procesai ir atliekų utilizavimo būdai suderinami su ekosistemų ir visos biosferos vientisumu.
Pramoninės ekosistemos imituoja atkurtų natūralių medžiagų ekosistemų ciklus. Jos optimizuoja perdirbimą ir pakartotinį panaudojimą. Įprastinis toksinių atliekų valymas yra brangus ir dažnai sukelia pavojų sveikatai. Užterštas vanduo, dumblas ar dirvožemis paprastai yra užkasamas ir / ar sudeginamas tam neparuoštose ir nepritaikytose vietose. Deginimo procese išsiskiria daug kenksmingų medžiagų, kurios teršia pirmiausiai atmosferą, bet vėliau patenka į dirvožemį ir gruntinius vandenis. Alternatyva yra apdoroti atliekas vietoje, pasitelkiant į pagalbą bioorganizmus, kaip gyvuosius filtrus. Tai gali būti bakterijos, dumbliai, grybeliai ir augalai. Ši technologija, vadinama biologiniu valymu / perdirbimu, priklauso nuo organizmų sugebėjimo suskaidyti, paversti mažiau kenksmingomis medžiagomis arba atskirti medžiagas nuo kenksmingų chemikalų ir sunkiųjų metalų. Biologinis valymas paprastai yra pigesnis nei įprastinis ir turi papildomą pranašumą dėl galimybės atkurti sistemas, užuot juos sunaikinus dažniausiai cheminio ir / ar mechaninio valymo procese.
Naujų produktų ir paslaugų kūrimas, kai susidaro nepanaudojamos atliekos, iš tikrųjų, yra prasto dizaino požymis. Tai sukelia dviejų rūšių taršą: toksinę ir globalią. Toksiška tarša apima tradicines, sunkiai perdirbamas, pavojingas atliekas su atitinkamu pavojumi žmonių bendruomenėms ir ekosistemoms. Globali tarša apima atliekas, tokias kaip CO2, CFC[6] ir kitų dujų emisijas, o taip pat aplinkos tarša plastikais[7], kurių kiekis tiek dirvožemyje tiek vandenyje nuolat auga ir jų bendras poveikis labai žalingas. Ši tarša kelia rimtus iššūkius dizaineriams, nes dabar pramoninės taršos mastas yra toks didelis, kad net paprastai netoksiškas išmetimas, kaip anglies dioksidas, tapo rimta grėsme pasaulinei ekosistemai. Pramoninės gamybos problema yra ta, kad ji, palyginus su natūralia aplinka, greitai auga. Suprantama, kad turi būti sukurti gaminiai, patenkantys į uždarą gyvavimo ciklą, kai produktai nuolat perdirbami ir atliekos, susidarančios jų perdirbimo metu yra lengvai suskaidomos ir nedarančios kenksmingo poveikio aplinkai, t.y. biologiškai suyra arba perdirbamos bioorganizmų. Konvertuojant linijinius, taršą sukeliančius procesus į tarpusavyje susijusius ciklus, gali būti smarkiai sumažintas agresyvus gamtos išteklių vartojimas.
Aplinkos problemos, kurias sukelia pramonės šakos, priklauso nuo pagrindinių žaliavų ir pagalbinių medžiagų naudojimo, konkretaus produkto dizaino ir gamybos procesų projektavimo įmonėse. Šių problemų prevencijos metodai priklauso nuo to, kaip įmonės valdomos bei organizuojamas jų darbas, nuo jų naudojamų technologijų ir jų į rinką tiekiamų produktų. Paprastų, konkrečiai vietai pritaikytų, aplinkos apsaugos vadybos sistemų gali nepakakti visoms aplinkos problemoms išspręsti.
Yra daugybė skirtingų metodų ir strategijų, kuriomis galima išvengti ir sumažinti poveikį aplinkai[8]. Teigiama, kad tvarios gamybos praktika tapo tokia: susitelkiama į emisijos ir taršos kontrolę, naudojant švaresnę gamybą ir ekologinį efektyvumą, orientuojamasi į uždaro ciklo gamybos sistemas, taip pat vadinamas pramonės simbiozės sistemomis[9]. Tokia pramonės požiūrio į gamtosaugą raida taip pat parodo padidėjusį tvarios gamybos praktikos sudėtingumą. Taršos kontrolė ir švaresnės gamybos iniciatyvos yra taikomos atskiroms įmonėms, siekiant sumažinti arba užkirsti kelią teršalų išmetimui į orą, vandenį ir dirvožemį. Ekologinio efektyvumo strategijos ir būvio ciklo valdymo sistemos yra įtraukiamos į vertės grandines, siekiant maksimaliai padidinti išteklių efektyvumą ir išlaikyti konkurencinį pranašumą. Uždarojo ciklo sistemos yra diegiamos, siekiant pagerinti perdirbimą ir pagerinti bendrą pramoninių sistemų efektyvumą.
Įmonės veiklos strategija ir metodų pasirinkimas priklauso nuo konkrečios įmonės produkcijos, pajėgumų bei verslo aplinkos. Tokie elementai, kaip pozicija vertės grandinėje ir produktų kūrimo procesų kontrolė, vaidina svarbų vaidmenį, kai įmonės nusprendžia, kokius metodus taikyti[10]. Galiausiai, norminiai ir teisiniai reikalavimai gali turėti didelę įtaką aplinkos apsaugos politikai, strategijoms įmonėse[11].
Egzistuoja šios, keturios į aplinkos problemų sprendimo ir taršos mažinimą orientuotos projektavimo metodų grupės:
1. aplinkosaugos vadyba: aplinkosaugos vadyba yra švaresnės gamybos būdas, kurio metu poveikis aplinkai pašalinamas arba sumažinamas projektuojant gamybos procesus. Yra daugybė standartizuotų aplinkos tvarkymo procedūrų.
2. Gyvavimo ciklas: gyvavimo ciklo kūrimas ir gyvavimo ciklo įvertinimas[12] yra požiūris į produkto ir proceso projektavimą, kurio metu įvertinamas visas produkto ar proceso poveikis aplinkai.
3. Ekologinis dizainas: ekologinis dizainas yra požiūris į produkto kūrimą, kai aplinkosaugos aspektai yra integruoti į tradicines gaminio projektavimo procedūras. Ekologiniame dizaine naudojama daugybė priemonių ir metodikų, kurie aiškiausiai aprašomi tarptautiniame standarte Aplinkos apsaugos vadybos sistemos. Reikalavimai ir naudojimo gairės ISO 14001[13].
4. Pramoninės simbiozės sistemos projektavimas: tai yra projektavimo metodas, pagal kurį įmonės strategiškai siekia šalutinių produktų ir energijos mainų
bei atliekų perdirbimo, kad sukurtų uždaro ciklo gamybos sistemas, kai vienos įmonės atliekos ir šalutiniai produktai tampa resursais kitai įmonei.
Ekologinis dizainas, aplinkos tvarkymas ir gyvavimo ciklo vertinimas paprastai grindžiami tarptautiniu mastu apibrėžtais standartais ir procedūromis. Aplinkosaugos vadyba apima platų metodų ir procedūrų lauką, kurie subrendo per pastaruosius trisdešimt metų. Daugiau nei 80 000 organizacijų Europoje ir 250 000 organizacijų visame pasaulyje buvo sertifikuotos pagal aplinkos apsaugos vadybos sistemą ISO 14001. Tai reiškia, kad jos įdiegė sudėtingą iš anksto nustatytų priemonių ir procedūrų rinkinį. Norint gauti sertifikatą pagal ISO 14001, reikalingas trečiųjų šalių auditas, patvirtinantis įdiegtos sistemos veiksmingą funkcionavimą.
Antra pagal dydį, lygiavertė ISO sistemai, sistema Europoje yra Europos Komisijos[14] Aplinkosaugos vadybos ir audito sistema (angl. Eco-management and audit scheme – EMAS). EMAS turi daug panašumų su ISO sistema, tačiau apima griežtesnius reikalavimus, susijusius su teisine atitiktimi ir skaidrumu (Europos Komisija, 2011).
Daugelis aplinkosaugos vadybos sistemų remiasi švaresnės gamybos koncepcija. Šią koncepciją 1980 m. pabaigoje sukūrė tokios organizacijos, kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) bei Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija (UNIDO)[15] bendradarbiaudamos su daugelio šalių ministerijomis.[16]
Švaresnė gamyba yra prevencinis ir integruotas požiūris į aplinkos problemų sprendimą, kai įmonės suprojektuoja ir įgyvendina valdymo sistemą, kad užkirstų kelią taršai ir pagerintų išteklių ar energijos efektyvumą įmonėje ar įrenginyje. Taršos prevencija reiškia priemones (įskaitant procesų, praktikos, medžiagų ir gaminių pakeitimus), kuriomis siekiama pašalinti aplinkosaugos problemas.
Pramoninės simbiozės sistemos šiek tiek skiriasi, nes joms dar nėra sukurto standartizuoto metodų ir procedūrų rinkinio, tokiu pačiu mastu kaip kitoms trims sritims. Tačiau pramonės simbiozė čia akcentuojama, siekiant parodyti, kad tolesnis dėmesio išplėtimas nuo produkto gyvavimo ciklo perspektyvos į sistemos perspektyvą apima naujas galimybes užkirsti kelią globaliai taršai ir sumažinti poveikį aplinkai.
Šie projektavimo metodai veikia kaip bendrieji įrankiai ir procedūros. Įmonės turi viešai komunikuoti aiškiai išdėstant, kokie pasirenkami metodai ir procedūros bus diegiami ir naudojami jų veikloje. Aplinkosaugos vadybos sistemų įgyvendinimui reikia iš anksto nustatyto išsamaus procedūrų rinkinio. Tai apima įmonės aplinkos politikos, tikalų ir uždavinių suformulavimą; komandų ir atsakomybės planavimą ir organizavimą; įvertinimo etapą, kuriame kaupiami proceso duomenys ir nustatomos karštieji aplinkos taškai; įgyvendinamumo etapą, kuriame techniškai ir ekonomiškai įvertinamos poveikio aplinkai prevencijos ir mažinimo galimybės; įgyvendinimo etapą, kuriame diegiami pakeitimai. Galiausiai visa sistema yra peržiūrima ir paprastai kartojama numatytais laiko intervalais. Kiekvieno etapo procedūros yra išsamiai aprašytos Aplinkos apsaugos vadybos sistemos (AAVS) dokumentuose. Šių procedūrų įgyvendinimą tikrina atestuoti vidaus ir išorės auditoriai.
Įmonės turi priimti šias keturias pagrindines sistemos sąlygas:
• pirmiausia, litosfera neturi būti eksploatuojama greičiau, nei ji gali atsinaujinti natūraliai – tokiu būdu ji turi būti mažiau priklausoma nuo intensyvaus pirminių žaliavų vartojimo.
• Antra, žmogaus sukurtos sintetinės medžiagos neturi sistemingai didėti ir turėtų būti perdirbamos ir biologiškai skaidomos.
• Trečia, turi būti sistemingai mažinamos veiklos, kurios yra gamtos deformacijų pagrindas – reikia išlaikyti atsinaujinančius išteklius ir palaikyti sveikas ekosistemas.
• Ketvirta, mes turime būti sąžiningi ir veiksmingi tenkindami pagrindinius žmonių poreikius – ištekliai turėtų būti dalijami teisingiau, atsižvelgiant į besivystančių šalių poreikius.
Pramonės simbiozė paprastai taikoma sudėtingesnėms pramonės sistemoms, kuriose nemažai įmonių užsiima perteklinės energijos, atliekų ir šalutinių produktų mainų, komunalinių paslaugų pasidalinimo ar tiekimo grandinių sinergija[17]. Šis metodas buvo naudojamas įvairių šalių ir pramonės šakų pažangos ataskaitose. Svarbiausias pramonės simbiozės sinergijos kūrimo variklis yra tas, kad verslas, naudodamas vienas kito perteklinius / likutinius ar šalutinius produktus ar energiją, gali sumažinti sąnaudas. Be ekonominio simbiozės poveikio, tai taip pat naudinga aplinkai, susijusi su bendro išteklių ir energijos suvartojimo mažinimu. Tokia nauda aplinkai papildomai galėtų sutaupyti įmonėms išlaidas, susijusias su perdirbimu ir ekologinių teisinių reikalavimų laikymųsi.
Pramonės simbiozės galimybių nustatymas priklauso nuo konkrečių sąlygų. Galimybės turi būti nustatomos remiantis žiniomis apie jas, pavyzdžiui, apie atliekų ir šalutinių produktų kiekį ir kokybę, apie susijusių kompanijų energijos suvartojimą ir medžiagas bei apie įmonėse naudojamas technologijas ir gamybos procesus. Šios žinios iš esmės yra pačiose įmonėse, todėl norint sukurti pramoninę simbiozės sistemą reikia sutelkti vietines žinias ir kompetencijas.
Pramoninės simbiozės sistemos[18], išsivystė per kelis dešimtmečius, kai buvo imtasi papildomų žingsnių išplėsti ir patobulinti pramoninių perteklinių ir šalutinių produktų mainų sistemas. Šį procesą paprastai valdo grupė įmonių vadovų, kurie reguliariai susitinka aptarti tolimesnių galimybių ir tuo metu ugdydami pasitikėjimą bei abipusį supratimą.
Aplinkosaugos požiūriu, prasminga sumažinti transportavimo atstumus, nes jie gali daryti ženklų poveikį aplinkai. Tikėtina, kad pramoninės simbiozės potencialas bus žymiai didesnis, jei kolokacijos bus atsisakyta kaip būtinybės, o vertinama tik kaip veiksnį, kuris gali būti svarbus tais atvejais, kai vietos sąlygos to reikalauja. Gali pasirodyti, kad gera idėja gabenti atliekas ar šalutinius produktus didesniais atstumais, jei aplinkos ir ekonominė našta, susijusi su tolimojo transporto gabenimu, yra ne tokia reikšminga, kaip aplinkos pagerinimas, pasiektas keičiantis vietiniais šalutiniais produktais. Tokius pramoninės simbiozės tipus gali būti sunkiau nustatyti, tačiau, nepaisant to, jie gali būti tokie pat svarbūs. Privalumai, atsisakius lokalaus išdėstymo reikalavimo, parodė, kad išplėtus tradicinių ekologinių pramonės parkų geografinę sritį, padidės šalutinių produktų mainų galimybės ir bus perspektyvesnis pagrindas tvarios uždarosios ekonomikos kūrimui.
Pramoninė simbiozė vyksta:
1. atliekant mainus rinkos pagrindu, kai bendrovės gauna daug naudos, tačiau pasikliauja žemu koordinavimo laipsniu;
2. kai atliekos keičiamos vienos įmonės teritorijoje (esančioje vienoje vietoje arba keliose vietose);
3. tarp įsikūrusių įmonių (ekologinės pramonės parkai);
4. tarp vietinių bendrovių, kurios nėra tiesiogiai susijusios, bet yra įsikūrusios arti;
5. tarp regioniniu lygmeniu veikiančių įmonių, paprastai įtraukiančių daugybę bendrovių, tačiau visiškai nesuderinus atliekų mainų.
Skirtingi pramoninės simbiozės sistemų tipai iliustruoja sudėtingumą, pagal kurį tokios sistemos yra organizuojamos, ir parodo, kad atliekų naudojimo ir šalutinių produktų mainų sąlygos labai skiriasi įvairiose pramonės šakose, sektoriuose, pagal geografines ir rinkų verslo sąlygas. Todėl kolokacijos vaidmuo nustatomas atsižvelgiant į kontekstą ir yra pramoninės simbiozės koncepcijos elementas, visada esantis labai svarbus sąlygomis, kuriomis vyksta pramoninė veikla.[19]
Kuriant / projektuojant pramonės sistemas gali būti išskiriamos keturios viena kitą palaikančios sritys:
• pirmoji – požiūris į aplinkos valdymą. Dėmesys sutelktas į tai, kaip galima suprojektuoti ir valdyti gamybos procesus siekiant užkirsti kelią ir pašalinti aplinkos problemas. Aplinkosaugos vadybos metodas apima procedūrų, kurias priėmė daugybė pramonės sričių visame pasaulyje, rinkinį.
• Antroji – požiūris į gyvavimo ciklą. Gyvavimo ciklo mąstymas peržengia vienos įmonės ribas ir nuosekliai nagrinėja produktus
bei procesus nuo jų pradžios iki pat pabaigos. Šis požiūris taip pat apima daugelį priemonių ir metodų, kurie buvo sukurti tarptautiniu mastu, ir, pavyzdžiui, aplinkos valdymas yra plačiai naudojamas pramonės, akademinės bendruomenės ir vyriausybės srityse.
• Trečioji – požiūris į tvarų dizainą. Dėmesys sutelktas į aplinkosaugos problemų integravimą į gaminio kūrimą. Ekologinis dizainas pagrįstas gyvavimo ciklo metodu ir apima metodus bei procedūras, kuriomis gaminių kūrėjai ir dizaineriai gali sumažinti arba pašalinti aplinkos problemas, atsirandančias dėl gaminių ir paslaugų gamybos, naudojimo ir eksploatavimo pabaigos.
• Ketvirtoji – požiūris į pramonės simbiozę. Tai yra sistemų projektavimo metodas, jungiantis kitaip atskirtas įmones fizinių medžiagų, energijos, vandens ir šalutinių produktų mainų būdu. Tam reikalingas procesas, kurio metu mobilizuojamos visos reikiamos žinios.
Aplinkosaugos vadyba tradiciškai taikoma atskirai išskirtose gamybos vietose ir yra pati paprasčiausia ta prasme, kad joje dalyvauja mažiausiai suinteresuotųjų šalių. Daugiausia dėmesio projektavimo metu skiriama procesams ir jų optimizavimui. Gyvavimo ciklo metodas kai kuriose situacijose yra veiksmingesnis, nes jis padeda išvengti problemų, tačiau, kita vertus, jis tuo pat metu yra sudėtingesnis ir reikalauja daugiau žinių ir gali būti laikomas praktiniu būdu integruoti žinias apie gyvavimo ciklo poveikį aplinkai į gaminio kūrimo procesus.
Tvarumo siekiančios įmonės turi trigubą teigiamą rezultatą, nes geresni aplinkosaugos rodikliai ir socialiniai ryšiai, atspindi padidėjusį pelną. Nenuostabu, kad padaugėja įmonių, norinčių tapti Dow Jones tvarumo indekso[20] nariais, kur finansinis efektyvumas dažnai lenkia labiau įprastus rinkos indeksus. Atsižvelgiant į socialinius, aplinkos ir finansinius nestabilumus, vis daugiau dėmesio skiriama įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) politikai bei tvarumo kriterijams. Bet ar įmonės įtraukimas į ĮSA iš tikrųjų yra svarbus investuotojams? HEC Paris[21] tyrėjai ištyrė, kad pastariesiems yra itin aktualu tapti ĮSA etalono – Dow Jones tvarumo indekso (DJSI) klubo dalimi. Platus ir gilus tvarumo indekso narių vertinimas visais ekonominiais, aplinkos ir socialiniais aspektais, suteikia atskiroms kompanijoms unikalią galimybę pabrėžti savo įmonės tvarumo stipriąsias puses tose srityse, kurios gali būti neteikiamos, tradicinėse tvarumo ataskaitose. Susidūrę su bauginančiais klimato iššūkiais ir didėjančiais pilietinės visuomenės poreikiais, tvarumo rodiklių poveikis laikui bėgant gali tik augti. Pavyzdžiui, analitikų apklausos rodo, kad Įmonių Socialinė Atsakomybė tampa vis svarbesniu investavimo sprendimų veiksniu. CFA Instituto[22] duomenimis, 78 % analitikų, priimdami investicinius sprendimus, atsižvelgia į aplinkos, socialinius ir valdymo rezultatus.[23]
Pramoninių sistemų projektavimas paprastai grindžiamas daugybės gyvenimo ciklo vertinimų (angl. Life-cycle assessment – LCA) procese, kai šalutinių produktų mainai ir atliekų perdirbimas yra tiriami vis kitaip atskirtose vertės grandinėse. Tai suteikia daugiau galimybių, tačiau taip pat padidina jų sudėtingumą. Galimybių nustatymas priklauso nuo vietos sąlygų (pvz., technologijų ir ekonomikos veiksnių), taip pat nuo turimų žinių apie šias sąlygas.
Projektuojant atsižvelgiama ne tik į vietinius poreikius, bet ir globalius ekonominius ir socialinius reiškinius. Verta žinoti, kad: 25 % iš šešių milijardų pasaulio gyventojų sunaudoja 85 % viso pasaulio suvartojamos energijos, 20 % naudoja automobilius ir 85 % chemijos produktus. Iki 2050 m. prognozuojamas planetos gyventojų skaičius – virš dešimt milijardų žmonių, tai yra dešimt kartų daugiau nei XX amžiaus pradžioje. Mokslininkų vertinimu, iki šiol vykdoma žmogaus veikla lėmė 1,5 - 6 laipsnių oro temperatūros padidėjimą atmosferoje. Dėl precedento neturinčio globalinio atšilimo ledo dangos ir amžinasis įšalas ištirpo, o jūros lygis pakilo iki 60 cm.[24]
Pasaulis nėra lygiavertis – įprastas išsivysčiusių šiaurės šalių vartotojas sunaudoja nuo dešimties iki dvidešimties kartų daugiau išteklių nei įprastai besivystančių pietų šalių vartotojas. Abu tipai vartotojai gali išlaikyti savo gyvenimą, tačiau jų gyvenimo kokybė iš esmės skiriasi. Beveik milijardas žmonių kenčia nuo skurdo, bado ar vandens trūkumo. Šiuo metu žemė gali išlaikyti du milijardus žmonių, kurių šiaurinis pragyvenimo lygis yra žemas. Ar ji galėtų palaikyti dešimt milijardų žmonių, gyvenančių pietų pragyvenimo lygyje?
Besivystančių šalių žmonės gali jausti, kad jų pagrindinis rūpestis yra skurdo mažinimas, o aplinkos apsauga yra antraeilis dalykas. Tačiau skurdas ir aplinkos blogėjimas yra neatsiejamai susiję. Kova su skurdu, neatsižvelgiant ir į mūsų veiksmų ekologinį poveikį, gali suteikti trumpalaikę pagalbą, tačiau tikėtina, kad tai ilgainiui pablogės. Pavyzdžiui, atogrąžų miškų naikinimas teikia trumpalaikę pelningą finansinę naudą, tačiau tai kenkia ilgalaikiam žmonių išgyvenimui. Vienareikšmiškas ekonomikos vystymasis nėra geriausias ilgalaikis kelias iš skurdo, jei jis tiesiog sukuria daugiau problemų ateičiai. Paprasčiau tariant, žmonija negali klestėti, kai aplinka negali jos palaikyti[25].
[1] 1955 m. Pasaulio verslo taryba dėl tvaraus vystymosi (angl. World Business Council For Sustainable Development – WBCSD), sudarė koaliciją iš 120 tarptautinių kompanijų, atsidavusių ekonomikos augimo ir tvaraus vystymosi principams, paskelbė pranešimą „Tvari gamyba ir vartojimas: verslo perspektyva“. Plačiau: <https://www.wbcsd.org>
[2] JT rezoliucija „Keiskime mūsų pasaulį: Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 metų“ priimta Generalinės Asamblėjos 2015 m. rugsėjo 25 d. Plačiau: <http://am.lrv.lt/uploads/am/documents/files/ES_ir_tarptautinis_bendradarbiavimas/Darnaus%20vystymosi%20 tikslai/agenda%202030.docx>
[3] JT darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo Lietuvoje ataskaita. Plačiau <http://am.lrv.lt/uploads/am/documents/files/ES_ir_tarptautinis_bendradarbiavimas/Darnaus%20vystymosi%20 tikslai/DV%20ataskaita/ataskaita%20LT.pdf>
[4] Sumanus dizainas keičia požiūrį į vartojimo prasmę [interaktyvus]. Sumani 2020 [žiūrėta 2019 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: <http://sumani2020.lt/naujienos/64-sumanus-dizainas-keicia-poziuri-i-vartojimo-prasme>
[5] JT rezoliucijos 15 tikslas: „Saugoti, atkurti ir skatinti darnų sausumos ekosistemų naudojimą, darniai valdyti miškus, kovoti su dykumėjimu, sustabdyti žemės būklės blogėjimą ir pakreipti šį procesą priešinga kryptimi bei sustabdyti biologinės įvairovės praradimą” JT rezoliucija „Keiskime mūsų pasaulį: Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 metų“ priimta Generalinės Asamblėjos 2015 m. rugsėjo 25 d.
[6] Angl. chlorofluorocarbon – CFC. Chlorfluorangliavandeniliai ir hidrochlorfluorangliavandeniliai yra visiškai arba iš dalies halogeninti parafino angliavandeniliai, kuriuose yra tik anglies, vandenilio, chloro ir fluoro ir kurie yra gaminami kaip lakieji metano, etano ir propano dariniai.
[7]
Ypatingą nerimą pasaulio visuomenei kelia globali aplinkos tarša plastikais. Tai apibūdina posakis kelionė į vieną pusę. Kai kurie produktai gyvuoja apgailėtinai trumpą laiką ir yra skirti kelionei į vieną pusę nuo mažmeninės prekybos lentynos iki laidojimo sąvartyne. Pakuotės yra puikus vienos kelionės produktų pavyzdys, tačiau yra ir daugybė kitų gaminių, skirtų vienkartiniam naudojimui – virtuvės reikmenys, baldai, sodo aksesuarai ir daugybė kitų šiuolaikinio pasaulio prekių.
Siekiant iš esmės pakeisti vienkartinio vartojimo bumą pasaulio valstybės imasi vis griežtesnių suvaržymų ir net draudimų. Europos Sąjunga reglamentais uždraudė vienkartinius plastikinius indus, peržiūrimi kitų plastikinių gaminių (baldų, žaislų, pakuočių ir pan.) patekimo į rinką suvaržymai ar net draudimai.
Tokie suvaržymai ir draudimai daro didelį poveikį verslui ir pramonei, bet lygiagrečiai atsiveria visuomenės švietimo poreikis apie artėjančias permainas kuriant, vartojant ir perdirbant naujus gaminius.
[8] Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) [interaktyvus]. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija [žiūrėta 2019 m. balandžio 04 d.]. Prieiga per internetą: <https://socmin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/tarptautinis-bendradarbiavimas-ir-es/tarptautines-organizacijos/ebpo>
[9] Technical report on industrial symbiosis. Urban Baltic Industrial Symbiosis. Revised version as of 15th September 2017 <https://ubis.nu/wp-content/uploads/sites/34/2018/03/WP3_Technicalreport_2017.pdf>
[10] Then&Now Celebrating the 20th anniversary of the „Brundtland Report“ [interaktyvus]. World Business Council for Sustainable Development (WBCSD 2006) [žiūrėta 2019 m. balandžio 04 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.sustentabilidad.uai.edu.ar/pdf/info/annual-review2006.pdf>
[11] . Porter. M.E., van der Linde. C., Toward a New Conception of the Environment-Competitiveness Relationship [interaktyvus]. Journal of Economic Perspectives — Volume 9, Number 4 — Fall 1995 — Pages 97–11 [žiūrėta 2019 m. balandžio 04 d.]. Prieiga per internetą: <https://pubs.aeaweb.org/doi/pdfplus/10.1257/jep.9.4.97>
[12]
Saint-Gobain Gyproc pradėjo naudoti „Gyvavimo ciklo vertinimą“ nuo 2010 m. Gyvavimo ciklo vertinimas (Life Cycle Assesment, LCA) – tai būdas įvertinti produkto poveikį aplinkai:
• kiekviename produkto gyvavimo ciklo etape: nuo jų atsiradimo, gamybos (įskaitant žaliavas) iki gyvavimo pabaigos ir galutinio perdirbimo („nuo gimimo iki mirties“);
• vertinant visus aspektus susijusius su poveikiu aplinkai: CO2 emisijos, energijos ir vandens sunaudojimas, oro tarša, natūralių žaliavų sunaudojimas, atliekų susidarymas.
<http://www.gyproc.lt/Download/24890/GYPROC%20poveikio%20aplinkai%20vertinimas.pdf>
[13] Lietuvoje galiojanti standarto versija – LST EN ISO 14001:2015 „Aplinkos apsaugos vadybos sistemos. Reikalavimai ir naudojimo gairės“.
[14] Europos Komisija yra politiškai nepriklausoma ES vykdomosios valdžios institucija. Tik ji atsako už naujų Europos teisės aktų pasiūlymų rengimą, be to, ji įgyvendina Europos Parlamento ir ES Tarybos sprendimus. Plačiau: <https://europa.eu/european-union/about-eu/institutions-bodies/european-commission_lt>
[15] angl. Organization for Economic Co-operation and Development (OECD) ir United Nations Industrial Development Organization (UNIDO). Plačiau: <https://www.unido.org/news/unido-oecd-launch-report-southeast-asian-smes-integration-gvcs>
[16] Is 'Open Innovation' Re-Inventing Innovation Policy for Catching-up Economies? Erkki Karo and Rainer Kattel, 2010 [interaktyvus]. Researchgate [žiūrėta 2019 m. balandžio 04 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.researchgate.net/publication/254452399_Is_'Open_Innovation'_ReInventing_Innovation_Policy_for_Catching-up_Economies>
[17] Chertow. M.R. “Uncovering” Industrial Symbiosis [interaktyvus]. Jurnal of Industrial Ecology [žiūrėta 2019 m. balandžio 19 d.]. Prieiga per internetą: <https://onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1162/jiec.2007.1110>
[18] Kalundborgo simbiozė – sėkmės istorija 2019.04.02. pristatyta Vilniuje. Plačiau: <http://www.lpk.lt/wp-content/uploads/2019/04/Per-M%C3%B8ller_Kalundborg-Symbiose-Symbiosis-Center-Denmark.pdf>
[19] Simonsen. J., Svabo. C., Strandvad. S.M., Samson. K., Hertzum. M., and Hansen. O.E. Situated Design Method. England, London: The MIT Press Cambridge, Massachusetts, 2014.
[20] Jones. D., Sustainability North America Index 2019. [interaktyvus]. Investopedia [žiūrėta 2019 m. balandžio 14 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.investopedia.com/terms/d/djones-sustainability-na-index.asp>
[21] Aukštosios komercijos studijos (pranc. Hautes Études Commerciales – HEC).
[22] CFA Institutas (angl. Institute of Chartered Financial Analysts, CFA Institute; anksčiau Association for Investment Management and Research, AIMR) – stambiausia ir žymiausia pasaulyje pelno nesiekianti profesinė asociacija, vienijanti daugiau kaip 100 000 narių ir CFA kandidatų 107 šalyse (2017).
[23] Over 1200 companies are already generating business value from participating in the SAM Corporate Sustainability Assessment (CSA) [interaktyvus]. SAM Benefits [žiūrėta 2019 m. balandžio 14 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.robecosam.com/csa/insights/2019/sustainability-indices-do-investors-actually-care.html>
[24] Longman. Ph., Žylantis pasaulis [interaktyvus]. Bernardinai.lt [žiūrėta 2019 m. balandžio 24 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-07-27-zylantis-pasaulis/53089>
[25] Šiaurės šalyse tokių gaminių, kaip šaldytuvai ir televizoriai, nuosavybė pasiekė beveik visus namų ūkius. Daugiau kaip du iš trijų namų ūkių turi skalbimo mašiną ir automobilį. Šiaurė iš tikrųjų yra materialus pasaulis. Taip pat susidaro didžiuliai kiekiai atliekų. Remiantis „Žaliaisiais viešaisiais pirkimais“ (angl. Green Public Procurement – GPP), net 1988 m. vidutinis britas kiekvieną savaitę sukaupdavo dvi šiukšlių dėžes, per metus panaudojo du medžius popieriaus ir kartono pavidalu ir išmetė 90 gėrimų skardinių, 70 maisto skardinių, 35 naminių gyvūnėlių ėdalo skardinių, 107 butelius ar stiklainius ir 45 kg plastiko. Didžiosios Britanijos vietos valdžios institucijos vidutiniškai perdirbo tik 25 % buitinių atliekų, o tokie vertingi ištekliai kaip stiklas, metalas ir plastikas buvo gėdingai ignoruojami, metami į sąvartynus ar deginami. Be to, sąvartynai sukuria metaną ir prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų kaupimosi ir kylančios globalios aplinkos. Šiandienos didžiausias gamtos siaubas – plastikiniai maišeliai. 2015 m. preliminariai suskaičiuota, kiek Lietuvoje sunaudojama vienkartinių plastikinių maišelių. Prekių maišelių vienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai tenka apie 35, o tų vienkartinių, permatomų – apie 200. Plastikiniam maišeliui suirti reikia apie 500 metų, o tokių maišelių kasmet į aplinką išmetama apie 8 mlrd. Didžioji jų dalis patenka į jūras. Plačiau: <https://www.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/lietuvoje-maiseliu-sunaudojama-50-kartu-daugiau-nei-danijoje-688028 >
