NUO EKO-DIZAINO KULTŪROS
IKI MEDŽIAGŲ STRUKTŪROS
Dr. Inga Valentinienė

1. Ekologinio dizaino kryptis

Eko-dizainas: pokyčiai projektavime

Daugelis dizainerių kurdami eko-dizaino objektus, susitelkę į du projektavimo uždavinius: pirma, kaip ir priklauso dizaineriui, koncentruojasi į estetinius klausimus ir kūrinio savybes, ir antra, projektuoti pritaikant antrine ir / ar perdirbtas medžiagas ir / ar jau panaudotus gaminius.

Projektavimas, kai pirminio gaminio kilmė, dėl medžiagų ar kitų tipinių elementų, yra labai aiški naujo objekto konstrukcijoje, vadinamas transformavimu. Tai naudinga edukacijai, nes per kūrinį tarsi siunčiama žinutė apie aplinkos išsaugojimą, tačiau transformuotas objektas dažniausiai yra vienetinis ir masinės produkcijos gamyboje jo realizavimas neįmanomas. Kol kas santykinai yra labai nedaug į atskiras rūšis kruopščiai išrūšiuojamų atliekų. Kad nereikalingus daiktus galima būtų sėkmingai panaudoti antrai masinei naujų gaminių gamybai, išrūšiuoti reikėtų ne tik pagal medžiagas, bet ir pagal jų formos ar kitus tipus. Iš vienos pusės, tai yra gerai, kadangi globaliai mąstantis dizaineris ir neturi orientuotis į šiukšlių perdirbimą. Skatindamas tokių naujų dizaino objektų atsiradimą ir žiūrėdamas į atliekas, kaip į darbo žaliavas, jis tarsi skatina tęsti jų atsiradimą.

Dizaineris projektavimo darbus dažnai pradeda nuo galimų (prieinamų / turimų) medžiagų apmąstymo, todėl antrinis medžiagų panaudojimas yra kaip natūralus dizainerio, siekiančio sumažinti poveikį aplinkai, instinktas. Bet tokių medžiagų naudojimas, kaip projektavimo strategija, ne visada yra naudingas aplinkai, ypač kai produktas nėra skirtas perdirbti ir kai pagalvojama apie neišvengiamai pasikartosiančią objekto eksploatavimo pabaigą. Taip programuojamas grįžimas prie problemos sprendimo pradžios.

XXI amžiaus dizaineris tarnauja žmonių poreikiams, neišnaudodamas natūralių bei žmogaus sukurtų išteklių, nepažeisdamas ekosistemų laikomosios galios, neribodamas esamų ir būsimų kartų galimybių ar gyvenimo kokybės. Tvariai mąstantis dizaineris tenkina tikruosius poreikius, o ne trumpalaikius, madingus rinkos poreikius. Jis projektuoja taip, kad būtų kuo labiau sumažintas produkto, medžiagos ar paslaugos ekologinis pėdsakas – sumažėtų išteklių, įskaitant energiją ir vandenį, sunaudojimas, konstrukcinius komponentus ir medžiagas būtų lengva atskirti, išrūšiuoti, perdirbti ar utilizuoti.^[1]

Tvaraus projektavimo metu neapsiribojama vien tik ekologinio produkto konstrukcija, nes atsižvelgiama į visą produkto gyvavimo ciklą. Tvarus dizainas laikosi holistinio požiūrio į tai, kur dizaineriai turėtų sutelkti dėmesį, siekdami sumažinti gaminio poveikį kuriamo objekto eksploatacijos metu. Atsižvelgiant į visą gaminio gyvavimo ciklą, užtikrinama, kad dizaineris (produkto kūrimo grupė) įvertina visas aplinkosaugos problemas, susijusias su projektu. Norint, kad projektavimo rezultatai būtų maksimaliai teigiami, reikia atsižvelgti į tai, kaip naujo produkto įgyvendinimo procesas sąveikauja su aplinka medžiagų išgavimo metu ir pasibaigus eksploatavimo laikui. Jų tolimas gabenimas taip pat gali turėti didelį poveikį aplinkai. Ir tai vėlgi dizainerio atsakomybėje – sukonstruoti objektą taip, kad jo sudedamieji komponentai nebūtų transportuojami iš skirtingų pasaulio pusių. Tarptautinėms kompanijoms tai suderinti yra ganėtinai sunku. Šioje vietoje verta prisiminti, kad tvarus dizainas yra evoliucinis požiūris, integruojantis aplinkosaugos aspektus į esamą projektavimo praktiką. O esami projektavimo procesai naudojami kaip atskaitos taškas projektų modifikavimui ir pragmatiškam vystymui.

Projektavimo valdymas. Ekologija ir ekologiškai optimalus dizainas turi būti patvirtintas projektavimo valdyme – tai yra viena iš svarbiausių prielaidų sėkmingam projekto įgyvendinimui. Projekte turi būti atsakingas asmuo (projekto vadovas)^[2], galintis pažvelgti ne tik į čia ir dabar, bet ir sukurti viziją, kokie produktai bus gaminami ateityje. Dizainas nesibaigia išorine produkto išvaizda, nes sudėtingos rinkos reikalauja sudėtingo mąstymo. Tai, ko mums reikia, yra toli siekiantis verslo sprendimų priėmimas. Šiandienos gaminiai turi nuveikti daugiau. Savaime suprantama, kad turi būti funkcionalūs, tačiau labai svarbu ir papildomas fonas. Tai produktai, pasakojantys globalias istorijas!

Visos galimybės vystosi atsidūrusios ties aktualumo slenksčiu. Jos arba pastumia buvusią naujomis kryptimis arba išprovokuoja visiškai naujos prasmės pradą. Projektavimo pagrindas yra įsivaizduoti ir galimą, ir utopišką išradimą. Kartu tai yra ir eksperimentinė užduotis. Daugelyje projektavimo būdų paieška yra beveik neribota. Vis dėlto esminis dalykas yra tas, kad gali būti sunku apibrėžti galimų paieškų priemones.

Dizaino galimybė neturėtų būti suprantama kaip priešingos tikrovės projekcijos, tai yra, klausiant, kas būtų įmanoma už realybės ribų. Vietoj to, galimybė dizaine turi būti susijusi su šio pasaulio galimybių pritaikymu ir apčiuopiamumu. Dizainas keičia ir ištaiso tai, kas egzistuoja, taip įgalindamas įeiti į vidinį daiktų supratimą, juos atverti, tobulinti ir keisti.^[3]

Kai dizaineris orientuojasi į projektuojamus objektus kaip į konkrečius materialius darinius, atrodo, kad jis paverčia abstrakčias galimybes konkrečiomis, pritaikytomis naudojimui. Dizainas apima neribotą galimų prasmių lauką.

Galimos fazės. Projektuojant dizaino objektą, galima išskirti tris fazes: prieš objektą, objekte ir po objekto. Dizaino objektą įmanoma rasti prieš įgyvendinimą, jį įgyvendinus ir kuriant (būnant jame). Projektavimo lauke (kūrybinėje teorijoje) aptariamas pirmasis ir paskutinis etapai. Tai yra galimybių dimensija prieš baigiant projektą, galimybių generavimas suprojektavus arba galimybių atskleidimas projektuojant.

Būtent dėl galimybės sugalvoti konkrečius pasiūlymus ir sprendimus dar kažkam nežinomam – užpildyti atotrūkį tarp nežinomo ir žinomo – dizainas dažnai laikomas prerogatyva, palyginti su disciplinomis, kurios tik apibūdina realijų charakteristikas, neprojektuojant kažko naujo. Šiuo požiūriu projektavimo disciplina yra labiau sintetinė, o ne analitinė. Ji turi progresyvią, į ateitį orientuotą ir atvirai interpretuojančią orientaciją: kai mes inicijuojame projektavimo procesą, mes niekada nežinome, koks bus galutinis rezultatas.

Keliant klausimus, susijusius su projektavimu ateityje, tarsi neaišku ką reiškia projektavimo prognozės, nes dizainas šiame etape dar nėra pasireiškęs daiktų pavidalu. Tačiau dizaineris turi žinoti apie išankstines nuostatas, keliančias abejonių dėl galimybių projektavimo proceso lygmenyje. Toks kūrybiškas mąstymas reiškia, kad dizaineriai gali mąstyti ir veikti galimybių srityje ir taip pat dažnai manoma, kad šios galimybės egzistuoja kaip didelis latentinis galimybių pasirinkimo rezervuaras, kuris išnyksta, kai projektavimo procesas sutraukiamas į galutinį konkretaus produkto variantą. Galimybių sfera suvokiama kaip koncentruojanti ir galiausiai paverčianti dizaino objektą tikrove. Taigi, kai tarpininkaujama per projektuojamo objekto terpę, atvirą galimą erdvę reikėtų sujungti su konkrečiomis objekto galimybėmis, apribojant reikšmes ir funkcijas.

Dizainas yra natūralus žmonijos pratęsimas, dinamiškai reaguojantis į žmogaus prigimtį ir kultūrą. Pagrindiniame lygmenyje dizainas veikia kaip orientacija ir bendravimas tarp asmenų bei kolektyvų^[4], galintis nurodyti naujas kryptis.

Mąstykite globaliai, kurkite lokaliai. Tvarus dizainas yra mūsų konstruktyvaus bendravimo su gamta rezultatas, grindžiamas savotiška sutartimi tarp žmonių bendruomenių ir kitos gyvosios bendruomenės: nė vienas daiktas ar veiksmas neturėtų pažeisti platesnio gamtos vientisumo. Gamta yra kaip matrica, kurioje dizaino objektai randa tapatybę ir darną, tad dizainerio darbas kartu su gamta rodo nuolatinę partnerystę, kuri naudinga ir žmonėms, ir ekosistemoms.^[5]

Ankstyvosiomis pramoninio dizaino dienomis darbas daugiausia buvo sutelktas į fizinius gaminius. Tačiau šiandien dizaineriai dirba organizacinės struktūros ir socialinių problemų, sąveikos, paslaugų ir patirties projektavimo srityje. Daugelis problemų yra susijusios su sudėtingais socialiniais ir politiniais klausimais. Pramoninis dizainas dabar suprantamas ne gaminių projektavimo prasme, bet kaip mintis ir veiksmas problemoms spręsti ir naujoms ateitims įsivaizduoti. Strateginis dizainas, siekiant sukurti vertę, pasitelkiant novatoriškus produktus ir paslaugas, akcentuojamas kaip paslauga per griežtą kūrybiškumą, kritišką tyrimą ir pagarbaus dizaino etiką. Tai priklauso nuo supratimo, empatijos ir pagarbos žmonėms, gamtai ir pasauliui, kurį formuojame per dizainą.

Giluminės praktikos sąjunga su tvirtu intelektualiniu tyrimu, vadinama giliu projektavimu. Intelektiniams tyrimams reikia žinių: dizaino ir inžinerijos, fizikos, įvairių sistemų, procesų supratimo ir valdymo bei žmogaus psichologijos pagrindų.

Kūrybiškas mąstymas ir teorijos susiduria su tais pačiais iššūkiais, su kuriais susiduria dizaineris. Iššūkiai yra tokie pat įvairūs, kaip ir problemos, su kuriomis susiduria visuomenė. Dizaineris užsiima ekonominių skaičiavimų, ekonominio tęstinumo ir ekonomikos augimo projektavimu. Projektuoja produktus, atitinkančius miesto ir kaimo žmonių poreikius, socialinės plėtros tvarumą ir ekonominę politiką, žemės ūkio padargus ir sistemas, naujus eksportui skirtus konkurencingus produktus ir prekės ženklus įmonėms, kuria naujus produktus ir perkuria senus daiktus brandžioms ar pasiturinčioms daugiapakopėms rinkoms. Dizaineris taip pat patiria iššūkius projektuodamas komponentus ir gaminius ekstremalioms situacijoms, biotechnologijoms, nanotechnologijoms ir naujoms medžiagoms. Kuria socialiniam verslui, taip pat konceptualių iššūkių pasauliams, kurių dar nėra, bet gal kada nors bus...^[6]

„Sąžiningiems“ produktams būdingos savybės:
Paprastas – nesudėtingas ir neprastas.
Tvariam gaminiui nereikia jokios pakuotės.
Natūrali medžiaga, tokia kaip mediena ar oda, gali atlaikyti senėjimo ir naudojimo pėdsakus.
Ilgaamžiškumas taip pat reiškia, kad daiktus galima išardyti ir juos sutaisyti.
Igaamžiškumą garantuoja funkcinis ir estetinis aiškumas bei kokybė.
Juos galima atpažinti dėl jų nesenstančios kokybės, nors atidžiai apžiūrėjus galima pasakyti ir apie jų kilmės periodą.

^[1] Fuad-Luke. A., EcoDesign: The Sourcebook. 3 leidimas. San Francisco, California: Chronicle Books, 2010.

^[2] Strazdas, R., [et al.] Inovacijų vadyba. Vilniaus Gedimino technikos universitetas, [Lietuvos Respublikos] finansų ministerijos Mokymo centras. Vilnius: Baltijos kopija, 2008 p. 337.

^[3] Latour, B., From Realpolitik to Dingpolitik. How to Make Things Public. An Introduction., in Making Things Public. Atmospheres of Democracy. Cambridge: MIT Press, 2005 p. 1-31.

^[4] Multiple Ways to Design Research // Research cases that reshape the design discioline. Switzerland: Swiss Design Network, 2009.

^[5] Mel Chin, menininkas, kuriam rūpi ekologiniai klausimai, domėjosi augalais, kurie gali užaugti labai užterštuose dirvožemiuose. Tokie augalai kartais randami šalia senovės Europos kasyklų vietų, kur jie per šimtmečius prisitaikė prie aukšto toksiškumo lygio. Įspūdinga, kad šie augalai gali ištraukti sunkiuosius metalus per savo šaknų sistemą. Tokie augalai, vadinami hiperakumuliatoriais ir gali infiltruoti metalų, tokių kaip švinas, cinkas ir kadmis, tūkstančius kartų padidintą koncentraciją, proceso metu palaipsniui detoksikuojant dirvožemį. Mel Chin taip suintrigavo augalų – hiperakumuliatorių gyvybingumo sistema, kad sukūrė demonstraciją sąvartynų sutvarkymo projekto metu, siekdamas išgarsinti jų savybes. Menininkas leidimą apsodinti 18 m² sąvartyno plotą gavo tik išklausęs 40 valandų kursus, kuriuose mokė reaguoti incidentinėse situacijose, kylančių dėl pavojingų medžiagų. Pig's Eye sąvartynas San Paule (Minesota), yra labai užterštas kadmio ir kitų sunkiųjų metalų, patekusių, daugiausia, iš senų baterijų. Mel Chin ir kolegos aptvėrė sąvartyne sklypą ir pasodino hibridinių veislių saldžiųjų kukurūzų (lot. Silene cucabalis, Zea mays ir kitų keturių rūšių). Tai buvo vienas iš pirmųjų bandymų su augalais – hiperakumuliatoriais, kuris baigėsi absoliučia sėkme. Po vieno auginimo sezono augalai buvo supjaustyti ir išdžiovinti kaip šienas, o paskui sudeginti. Pelenuose rasta tokia didelė sunkiųjų metalų koncentracija, kad galima buvo priskirti rūdos rūšiai. Mel Chin kūrinys, tinkamai pavadintas Atgimimo lauku, kaip paprastų sprendimų ekosistemai gydyti, simbolis.
Apie projektą plačiau: Mel Chin [interaktyvūs]. Revival Field [žiūrėta 2019 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: <http://melchin.org/oeuvre/revival-field>

^[6] Norman. D., The Design of Everyday Things. New York: Basic Books. A Member of the Perseus Books Group, 2013.