NUO EKO-DIZAINO KULTŪROS
IKI MEDŽIAGŲ STRUKTŪROS
Dr. Inga Valentinienė

2. Idėjų paieškos etapai

Pradžios taškas ir įkvėpimo šaltinis

Mentalinis projektavimo proceso pradžios taško nustatymas vaidina svarbų vaidmenį idėjinėje dizaino koncepcijoje arba eksperimentiniame dizaino elementų tyrinėjime. Tai atspirtis projekto įprasminimo procese, ypač kai taikomos sąvokos konstrukcijai ir medžiagiškumui.

Prieš pradedant kurti objekto struktūrą ir komponentus kartais sunku apibrėžti kiek išsamiai išplėstos turi būti projekto koncepcijos, tikslo, prasmės paieškos ir pagrindimas. Dažniausiai vyksta nuolatinis iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų procesas^[1], todėl kuriant idėjas, dizaineriui svarbu atsispirti nuo pradžios taško, kurį turi pats išsigryninti ir aiškiai suvokti.

Dizainas yra reliatyvus^[2] reiškinys, nuolat keliantis klausimus kam kuriama ir kam to reikia? Svarbu įvertinti kuriamo objekto bei būsimo vartotojo santykį, nustatyti tikslinės grupės ypatybes pagal demografinius, etnografinius ir psichografinius kriterijus. Kuriant naują produktą, atspirties taškas galėtų būti naujausia socialinių ir ekonominių reiškinių strategija. Dizaineris privalo stebėti, analizuoti ir dokumentuoti šiuos reiškinius ir gautus duomenis taikyti kaip analizės metodus.

Dažnai tuščiai švaistomas laikas projektuojant objektus be motyvacinio pagrindo ir tolimesnės projekto perspektyvos. Pasitelkęs profesines kompetencijas, kontekstinį intelektą ir kūrybinę intuiciją, kūrėjas turėtų apibrėžti dizaino koncepciją, tikslą ir problematiką. Dizaino koncepcijos reikalingumą ir pagrįstumą įrodyti visai nesunku, atlikus išsamią situacijos analizę.^[3]

Taikant metodą iš viršaus į apačią (kai atspirties taškas plačioji – projekto visumos koncepcija), dizaineris remiasi pagrindinėmis sąvokomis apie jau žinomus arba numanomus dizaino objekto kūrimo kriterijus, anksčiau atliktų eksperimentų rezultatais bei pateiktais projekto parengimo ir įgyvendinimo reikalavimais. Tai ypatingai svarbu rengiant į pramonę ar inžineriją orientuotus dizaino projektus. Šio metodo taikymo pavyzdžiu galėtų būti dizaino įmonės, kurių Naujo produkto kūrimo ir vystymo skyriai kryptingai atlieka vietinės arba globalios rinkos tyrimus socialinių ir ekonominių problemų sprendimo srityje.

Jei atspirties taškas yra konkrečių projektuojamų elementų tyrimai, taikomas iš apačios į viršų metodas. Tuomet projektas pradedamas nuo eksperimentavimo su konstrukcija ir / arba medžiagomis. Naujos objektų formos, nauji medžiagų deriniai ir nauji konstrukcijų (struktūrų) projektavimo principai gali būti išbandomi ir neatsižvelgiant į projektavimo standartuose ir žinynuose pateiktus reikalavimus. Tokio metodo taikymo pavyzdžiu yra dizainerės Ditte Hammerstrøm kūryba. Šios dizainerės projektavimo procesas pradedamas tyrinėjant medžiagiškumo dimensijas, o gauti rezultatai daro įtaką galutinei projektuojamo objekto konstrukcijos ir formos išraiškai. Toks metodas taip pat formuoja visuomenei siunčiamą žinutę. Ditte Hammerstrøm sukurti baldai provokuoja kelti daikto funkcijos, estetikos ir ekologijos klausimus. Dauguma šios dizainerės baldų konstrukcijų primityvios, tačiau galutinis objektų vaizdas išties aukšto lygmens. Sudedamieji elementai lengvai sumontuojami ir išmontuojami. Medžiagos kartais nėra organinės kilmės, tačiau dėl labai lengvo demontažo, paprastai išrūšiuojamos, o baldų formos lakoniškos. Dėl šių priežasčių, nei gamybai, nei perdirbimo paruošimui neeikvojama daug energijos ir darbo sąnaudų.

a) b) c)

2.1 pav. Ditte Hammerstrøm sukurtų baldų konstrukciniai fragmentai, Danija:
a) Suolelio „Soft Structure“ konstrukcijos fragmentas: karkaso ir minkštinančių medžiagų montavimas;
b) Suolelių „Loungescape“ kojaryšio sujungimo mazgas;
c) Kėdžių „Bistro Light“ minkštinančių medžiagų montavimo fragmentas.

Dizainerė eksperimentuodama susiduria su konceptualaus dizaino problemomis, sprendžiamomis per materialią išraišką. Ji tiria dizaino objektus kaip kritinius teiginius apie šiuolaikinę kultūrą ir jų tarpusavio sąveiką. Baldus kuria per jutiminę fenomenologinę ir estetinę meditaciją, galvodama apie sudedamųjų elementų, medžiagų ir konstrukcijų poveikį galutiniam rezultatui^[4].

Ditte Hammerstrøm darbas atspindi ontologinį^[5] dizaino klausimą: kas yra jo esmė, kokie jo sudedamieji elementai ir kas nutinka, jei nuolat paneigiant esamus, kuriami nauji to objekto deriniai? Tokio tyrimo procese gali būti taikomas ir mentalinis aplinkybių tyrimo metodas – analizuojama dizaino sprendimų bei pasekmių sąveika ir remiantis intelektu bei profesinėmis žiniomis pasirenkama tinkamiausia alternatyva.

Ontologinis priežastingumas gali išprovokuoti skirtingų pradžios taškų dvilypumą. Abu pradiniai taškai gali egzistuoti tame pačiame projektavimo procese, tik tuomet reikia pagrįsti jų svarbą ir vaidmenį projekte. Iš tikrųjų, projekto visumos koncepcija ontologiškai susijusi su visais kuriamų objektų elementais. Todėl normalu, jeigu projektuojant iš viršaus į apačią metodu ir procesą vykdant pagal projekto aprašymo reikalavimus, kažkurioje kūrimo stadijoje kyla poreikis ieškoti naujų idėjų, kurioms vystyti reikalinga eksperimentinė strategija – iš apačios į viršų. Kiekvienas elementas struktūriškai susijungia į visumą, kurią kartais sunku iki galo įvardinti ar apibūdinti dėl skirtingai priimamos vaizdinės, funkcinės bei neverbalinės informacijos.

Taigi, dizaino objekto elementai kuriami tik kaip visumos fragmentai, tačiau visumos nebūtų, jeigu jos neužpildytų tie patys elementai. Skirtumas tik tame, kurį požiūrį dizaineris mentališkai pasirenka kaip atspirties tašką savo projekte.

Tarp minėtų atspirties taškų viršuje ir apačioje egzistuoja erdvė, vadinama abstrakčiu arba konkrečiu samprotavimu.

Abstraktus samprotavimas yra visų projektavimo procesų, veikiančių pagal bendruosius projekto reikalavimus, dalis. O konkretus apibūdina materialiųjų medžiagų charakteristikas ir konkrečių operacijų vykdymo specifiką projekto įgyvendinimo procese.

Santykis tarp abstraktaus ir konkretaus plačiai aptariamas tradicinės estetikos teorijoje. Procesas, kuris prasideda emociniu patyrimu ir tuo pat metu lemia visumos paiešką elementuose, vadinamas estetine patirtimi, o estetinės kūrybos išskirtinumas yra prasmės koncentracija, konstruojama iš apačios į viršų emocinės materijos pagrindu^[6].

Dizaineris skirtinguose projektavimo proceso lygiuose atitinkamai gali apimti tiek abstrakčius, tiek konkrečius samprotavimo aspektus. Kūrybingas dizaineris – ekspertas (patyręs dizaineris) dažnai plačiai apima problemą, interpretuodamas gautą užduotį kaip probleminę, t.y. sąmoningai traktuoja ją kaip netinkamai apibrėžtą. Tačiau tuo pačiu nors ir nesikliaudamas plačiąją dizaino vystymo strategija, pateiktos užduotyje dizaino koncepcijos jis nevertina abstrakčiai. Būdamas dizaineriu – ekspertu jis labiau pasikliauja sava patirtimi ir vaizdine informacija^[7].

Dizaineris per patirtį sukaupęs konkrečių žinių apie medžiagų specifiką ir poveikį (tiek fizinį, tiek ir emocinį), savo projektuose randa vis naujų sprendimų netradiciškai jas panaudoti. Balansuodamas dizaino pasirinkimus tarp to, kas visiems žinoma ir to, kas dėl novatoriškai panaudotų elementų dar nėra žinoma, dizaineris kuria naujas kultūrines ir dizaino tradicijas.

Suprojektuota kėdė suprantama kaip fizinė struktūra, kuri per detalizavimą pasiekia prasmės visumą. Prasmė, pavyzdžiui, etno arba eko koncepcijoje, išreiškiama per elementus, turinčius tam tikrą kultūrinę atmintį – medžiagą, tekstūrą (puošybą), formą ar struktūrą. Šių elementų pagalba perteikiama užkoduota informacija, pasąmoningai ugdanti visuomenę.

Toks emocija ir atsakomybe prieš visuomenę paremtas atspirties taškas suformuluotą koncepciją paverčia realia forma, o darbas su kruopščiai parinktais elementais atskleidžia tikslą, nukreiptą tikslingai į vartotoją, t.y. į visuomenės problemas.

Jeigu atkreiptume dėmesį į estetinę patirtį, kurią sudaro dualumas arba veikiau materialaus buvimo ir konceptualios prasmės poveikio svyravimas, suprastume, jog visus artefaktus riboja kultūrinė kontekstinė prasmė. Kasdienis pasaulis yra specifinis, paveiktas istoriškai ir kultūriškai, tai specifiniai yra ir estetinės patirties objektai^[8]. Kultūrinė prasmė yra neišvengiama kaip visų rūšių artefaktų rėmas. Pasitelkiant šios teorijos versiją kiekvienas dizaineris turi galimybę per savo kūrybos objektus išreikšti naujos dizaino koncepcijos reikšmingumą, formuojanti naujas ribas, naują visuomenės suvokimą ir naujas tradicijas.

Dizaineris kaip atspirties tašką gali rinktis jau esamų konkurencingų gaminių dizaino analizę ir iš to, kas jau sukurta, generuoti naujas idėjas. Pasirenkant projektavimo kryptį, dizaineriui reikia nuspręsti ar dizaino sprendimas išsiskirs, ar bus panašus į jau esamus. Pasirinkimas priklauso nuo pagrindinės temos idėjos, kurią formuoti padėti gali tokie veiksniai, kaip^{[9][10][11][12]}:

• išskirtinumas yra didesnis ar mažesnis nukrypimas nuo centrinio temos taško. Jis atsiranda arba kaip atsakas į visuomenės išskirtinumus, arba netgi tyčinei provokacijai, siekiant per dizaino objektą atkreipti dėmesį į pateiktą idėją, kaip galimybę kažką pakeisti. Tačiau kalbant apie išskirtinumą reikėtų prisiminti šias kelias paprastas tiesas: daugiau yra mažiau, genialumas yra paprastume, gražus yra geriau nei bjaurus, paprastas yra geriau nei sudėtingas ir praktiškumas pranoksta gražumą.

• Konvergencija yra dviejų ar daugiau subjektų suartėjimas, sutraukimas į centrinį tašką ar bendrą temos pagrindą. Nors dizaine svarbiausia tendencija yra skirtis, konvergencija taip pat gali būti pageidaujama. Viena iš esminių dizaine – formos ir funkcionalumo konvergencija.

• Transformacija, tai kokybiškas išvaizdos ar charakterio pokytis. Dizaino objektuose šie kokybiniai pokyčiai atsispindi reaguojant į visuomenės poreikių ir gyvenimo būdo transformacijas arba ir kai dėl naujų mentalinių poreikių keičiamas objekto vizualinis (ar kito pavidalo) identitetas.

• Inkliuzinis dizainas, kai siekiama padidinti socialinę lygybę ir užtikrinti, kad naujai kuriami produktai būtų prieinami visiems žmonėms. Tam būtini visuomenės grupių tyrimai, kuriais būtų išryškinta poreikių ir galimybių specifika.

• Į vartotoją orientuotas dizainas, kai kiekviename dizaino objekto projektavimo proceso etape vertinamas vartotojo poreikis, noras ir ribos arba galimybės (fizinės, finansinės ir pan.). Pagal tai kuriamas greičiausiai naudos duodantis produktas.

• Įtraukusis dizainas yra, kai turi pažįstamą, patrauklų vaizdą su lengvai atpažįstamais kokybės ženklais (forma, funkcija, spalva ir pan.).

• Įkvepianti idėjų knyga. Įkvėpimas yra būtinas bet kurioje kūrybinėje veikloje ir dizainas nėra išimtis. Įkvėpimas yra raktas į įdomių dizaino idėjų generavimą. Dizaino profesionalai semiasi įkvėpimo iš daugybės šaltinių. Kūrybinės stimuliacijos suteikia ir kitų, buvusių ir šiuolaikinių, šios srities žinovų kūryba. Dizaineris gali susieti šiuolaikinio gyvenimo elementus su praeities laikais ir pasinerti į turtingas meno bei dizaino istorijos tradicijas vizualiniam stimuliavimui.
Daugelis dizainerių įkvėpimo procesui tam tikru mastu naudoja idėjų knygą. Idėjų knyga, tai iškarpų, nuotraukų, eskizų, spalvų rinkinių, įvairių medžiagų pavyzdžių, koliažų, montažų, lipnių popierėlių ir kitų neįprastų laikmenų būdais surašytų idėjų, įkvepiančių frazių ir kitų objektų, rinkinys. Idėjų knyga gali būti bendra kolekcija, kuri yra nuolat papildoma, arba ji gali būti sudaryta kaip pasirengimo konkrečiam projektui dalis. Dizaineris gali susikurti idėjų knygas – Simbolių profilius, kur charakterizuojamos tikslinės auditorijos tipinės savybės, gyvenimo būdas, siekiai, poreikiai, vartojimo įpročiai ir pan.

• Įkvepiantis simbolių profilis yra tyrimo etape sukurtas įrankis, kuriame pateikiama rašytinė ir grafinė informacija apie tam tikrą žmonių grupę. Jis sudaromas ieškant raktinių žodžių ir charakteristikų, apibrėžiančių tikslinę grupę. Tada juos galima papildyti vaizdiniais įrodymais, pavyzdžiui, žurnalų iškarpomis. Taip gali būti specialiai kuriamas išgalvoto tikslinės grupės personažo įvaizdis ir gyvenimo būdas. Tam tikslui tinkama bet kokia informacija, susijusi su įsivaizduojamu personažu gali – jo naudojami buities rakandai, technologijos, vieta, kurioje gyvena, netgi automobilis. Tai yra mentalinis modelio konstravimas, susidedantis iš tikslinės grupės analizių, protų šturmo rezultatų ir kitų procesų, vykusių siekiant nustatyti ir apibrėžti pagrindines grupės savybes. Įvertinant galimus netikėtumus, Simbolių profilis turėtų būti sudarytas ir grupės pašaliniams asmenims – iš anksto sunkiai prognozuojamiems asmenins, kurie nepasižymi tipišku elgesiu, tačiau turi tuos pačius poreikius naujam vystomam produktui.
Dirbdamas su šiais, siužetais iliustruotais Simbolių profiliais, dizaineris turi pastovų atskaitos tašką ir galimybę vis kituose sprendimo priėmimo etapuose paklausti: Ką aš apie tai galvočiau?. Svarbu atsiminti – analizuojant paveikslėlį gaunama informacijos už tūkstančius pasakomų žodžių.

• Įkvepiančios nuorodos. Dizaino idėjų įkvėpimo taškai yra labai įvairių formų. Naujausias tendencijas ir stilius galima pastebėti miesto erdvėse, filmuose, televizijos laidose, leidiniuose ir prekybos centruose. Dizaineris naršo ne tik po meno galerijas, muziejus, bibliotekas ir knygynus, bet ir gatves, kiemus, netgi miesto šiukšlynus, kuriuose taip pat nestinga įkvėpimo šaltinių.

• Vertės planavimas. Vertės terminas dažnai pasitaikantis dizaino disciplinoje. Dizaineris sukuria pridėtinę vertę produktui, tačiau ką tiksliai reiškia toji vertė kūrybiško mąstymo (angl. Design Thinking) kontekste? Juk vertė suvokiama subjektyviai ir yra kuriama skirtingais būdais ir tikslais.
Vis dėlto, dizaineriui, pasitelkusiam kūrybišką mąstymą plačiąją prasme, bene labiausiai rūpėti turėtų vertė, kuri sukuriama visuomenės gerovei ir tvariai ateičiai. Rezonuodamas su tiksline grupe, dizaineris gali identifikuoti problemas ir rasti sprendimus gyvenimo kokybės gerinimui. Dar kartą akcentuojant kūrybišką mąstymą pridėtinė vertė kuriama ne tik per estetinį vaizdą ir dėl to padidintus pardavimus, bet ir per atsiradusią atsakingo vartojimo galimybę bei dėl to keliamą vartotojų (privačių asmenų ar organizacijų) prestižą.

• Apsisprendimas. Būtinas tvirtas apsisprendimas (idėjinėje stadijoje – įsivaizduojamas ir gali būti aprašytas), reiškiantis projekto pabaigą ir galutinę kuriamo objekto formą (konstrukciją, medžiagas, kitas struktūras, svarbias idėjos perteikimui). Apsisprendimui reikalingos ir tvirtos išvados. Dizaineris rizikuoja idėjos sėkme, jeigu projektas nėra išbaigtas ir aiškus, jeigu vartotojų supratimas ir vertinimas rezonuoja įvairiais, skirtingai interpretuojamais, perduodamos žinutės aspektais.

Jeigu prie idėjų kūrimo gali prisidėti kūrybinė grupė, vienas iš efektyviausių metodų minčių generavimui yra Protų šturmas.

Protų šturmas, tai kūrybinės grupės požiūris į idėjų kūrimą ir sprendimų priėmimą jų vystymo stadijoje. Protų šturmu siekiama generuoti daugybę skirtingų idėjų, kurios vėliau apibendrinamos tik iki kelių, galimų rinktis. Procesas prasideda apibrėžiant spręstiną problemą, parenkant grupės dalyvius, kurie ją spręs ir suformuojami klausimai, kuriais būtų galima skatinti kūrybinį procesą.

Protų šturmo metu dalyviai gali laisvai teikti pasiūlymus nekritinėje aplinkoje. Tai skatina pristatyti neįprastas ir potencialiai naudingas idėjas. Generuojamos idėjos dažniausiai fiksuojamos lentoje. Tai palengvina procesą. Po šio proceso idėjos sugrupuojamos pagal rūšis ir įvertinamas jų tinkamumas, kad būtų sudarytas geriausių idėjų sąrašas.

Protų šturmo taisyklės:
• Negalima kritikuoti: tai yra pati svarbiausia taisyklė. Kritika neleidžia žmonėms atsiskleisti ir pateikti pasiūlymus, nors mintyje idėjų turi.
• Nereikia išskirti proceso lyderio: grupės nario lyderiavimas gali sutrukdyti idėjų srautui. Gali būti vadovas, kuris užkirstų kelią bet kuriam grupės nariui dominuoti procese ir skatintų visus narius aktyviai reikštis.
• Nereikia išskirti idėjos – lyderės procese: per procesui skirtą laiką geriau generuoti kuo daugiau idėjų. Čia pirmumas skiriamas kiekybei, o ne kokybei. Kurios idėjos tinkamiausios sprendžiamos po protų šturmo vertinimo etape.
• Riboti laiko ribas: būtina nustatyti laiką, per kurį protų šturmo procesas turėtų baigtis. Tai padeda išlaikyti spaudimą, verčia generuoti daugiau idėjų.
• Toleruoti idėjas: dalyviai neturi bijoti siūlyti keistų ar radikalių idėjų, o kiti dalyvaujantys procese turi priimti ir tokius pasiūlymus vertinimui.

Protų šturmas yra nevaržomų idėjų metodas, tačiau idėjas vis tiek reikia struktūrizuoti, kad būtų maksimaliai padidinta metodų vertė ir užtikrinta, kad bus generuojamos tik naudingos idėjos.

Papildomi protų šturmo metodai:
• Vizualizavimas. Gali būti sukurta greita vaizdinė pagalba, skirta protų šturmo procesą palengvinti. Taip lengviau vaizdais, ženklais ar žodžiais sutelkiamas dėmesys. Vizualizavimo pagrindinis tikslas – pateikti grįžtamąjį ryšį, kuris paskatintų tolesnį kūrybiškumą ir papildytų siūlomomis idėjomis bei temomis.
• Grupės ir balsavimas. Protų šturmo dalyvius galima suskirstyti į mažesnes grupes, kurių kiekvienai pavesta surasti konkrečių problemų ar iššūkių sprendimus. Pavyzdžiui, viena grupė gali atkreipti dėmesį į tinkamų medžiagų kombinacijas, o kita – į estetiką. Vienos grupės nariai gali balsuoti, kurias kitų grupių generuojamas idėjas vertėtų analizuoti toliau ir atvirkščiai.
• Rašymas, aptarimas, švilpimas. Lipnūs popierėliai užrašams leidžia dalyviams greitai užrašyti savo idėjas, jas išdėstyti ir net šaukti, užuot laukus eilės pagal įprastas protų šturmo taisykles. Šis metodas taip pat padeda atsipalaiduoti, sumažina slopinimą ir leidžia nedrąsesniems grupės nariams reikšti savo idėjas.
• Vertinimo kriterijai. Galiausiai norint įvertinti sukurtas idėjas reikia kriterijų, pagal kuriuos jos galėtų būti vertinamos. Kriterijai gali apimti reikalingus materialinius, technologinius, finansinius išteklius, kainą, laiko veiksnius ir tinkamumą tikslui. Taškų vertinimo sistema gali būti naudojama kiekvienam kriterijui. Gali būti naudojama įvertinimo skalė (pavyzdžiui, nuo vieno iki penkių) arba paprasti atsakymai – taip / ne, turint omenyje ar siūloma idėja priimtina tolimesniam svarstymui, ar ne. Šis vertinimas gali tapti pagrindu nustatant prioritetus tolimesniems veiksmams ir galimiems sprendimams.

Naujo dizaino objekto idėjos kūrimas apima nuolatinį naujų sprendimų priėmimo procesą. Idėjos gali būti kartojamos, pritaikomos, keliamos, atmetamos, atimamos iš kitur, atnaujinamos ir tobulinamos, atsižvelgiant į šiuolaikinius poreikių ir praeities idėjų konvergenciją. Taip tobulinamas ne tik objekto, kaip meno kūrinio pavidalas, bet ir juo perteikiama žinia visuomenei. Patikslinus net ir nedidelius elementus, atliekami reikšmingi pokyčiai kūrybiško dizaino kontekste – sustiprinamas idėjos perteikimas ir padidinamas objekto komunikavimo efektyvumas.

Teisingo sprendimo paieškose dizaineris atlieka daugybę kūrinio pakartojimų. Sudėtinės dalys, medžiagos, formos, proporcijos, spalvos, vaizdai, asociatyvūs žodžiai, skaičiai, mintys sukuria galutinį pavidalą, tinkamą naujos dizaino idėjos pateikimui. Tačiau kad ir kaip tobula būtų, dizaino sprendimas negali būti baigtinis ir nepajudinamas. Sukurtas objektas turi turėti galimybę ir toliau vystytis, keistis, prisitaikyti, būti tinkamas eksploatuoti skirtingais būdais ir skirtingomis sąlygomis. Vaizdingai tariant, dizainas turi turėti kojas, kad galėtų įveikti kuo didesnį atstumą laike ir erdvėje.

Patarimas dizaineriui pirmame idėjų vystymo etape

Patarimas skirtas tvaraus dizaino kūrėjui, tačiau tinka visų tipų dizaineriams.

Tikslus projektui keliamos problemos apibrėžimas. Tai yra pirmasis bet kokio projektavimo proceso etapas.
• Trumpai aprašykite tikslą, kurį turite pasiekti komunikuojant per sukurtą dizaino objektą. Arba trumpai aprašykite užsakovo reikalavimus.
• Išsiaiškinkite problemą apibūdinančią terminologiją ir terminų tikrąją prasmę (tvarus, darnus, ekologinis, ekologiškas ir pan.). Arba užsakovo versle ar privačiame gyvenime vartojamą terminologiją (sveikas, naudingas, subalansuotas, ekonomiškas ir pan.). Tai padės užtikrinti siekiamus rezultatus.
• Susitelkite apmąstymams prieš projektavimo procesų vykdymą. Tuomet projektavimo eiga bus produktyvi ir prasminga.
• Jeigu projektuojate užsakovui, informuokite jį kiekviename etape. Bendri apmąstymai užtikrins tikslingą idėjos įgyvendinimą.

Užsakovai turi skirtingą projektavimo paslaugų patirtį, todėl ir jų problemos formulavimas gali netiksliai ar nepilnai atspindėti įsivaizduojamus lūkesčius. Dėl šios priežasties būtina raštu parengti Techninę užduotį.

Kontroliniai klausimai dizaineriui:
1. Ar suprantate problemos esmę?
2. Ar suformulavote tikslą, atspindintį bendrą idėją ir vertybes?
3. Ar suformulavote atspirties tašką projekto vystymui?
4. Ar išsiaiškinote esminių, projektą įtakojančių terminų reikšmes?
5. Ar turite visus įrankius ir pajėgumus projekto vykdymui?

^[1] Folkmann, M. N. The Aesthetics of Imagination in Design. Massachusetts Institute of Technology. – USA: The MIT Press, 55 Hayward Street, Cambridge, MA 021422, 2013.

^[2] Reliatyvus – (lot. relativus) – santykinis, priklausomas nuo ko nors.

^[3] A Case For Why Green Design Must Be Beautiful [interaktyvus]. Fast Company Compass [žiūrėta 2019 m. gegužės mėn. 19 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.fastcompany.com/1672322/for-green-design-to-have-a-chance-it-should-be-beautiful?>

^[4] Plačiau su dizainerės kūryba galima susipažinti čia: <http://www.hammerstroem.dk/>

^[5] Ontologiškai (graikų k. onto - būtis ir logos - mokslas) susiję – susiję būties ir egzistencijos prasme.

^[6] Folkmann, M. N. The Aesthetics of Imagination in Design. Massachusetts Institute of Technology. – USA: The MIT Press, 55 Hayward Street, Cambridge, MA 021422, 2013.

^[7] Cross, N., Design Thinking: Understanding How Designers Think and Work. Bloomsbury USA Academic. – USA: Think and Work Berg Publishers, 2011.

^[8] Gumbrecht. H. U., Epiphanien. In Dimensionen asthetischer Erffarung. Frankfurt am Main: Suhrkamp, 2003 p. 203-222.

^[9] Walliman N. Research methods. The basics. Second edition. Tylor & Francis Group, 2018.

^[10] Michel. R., Explore Design. Verlag der Buchhandlung Walther Konig // Koln International School of Design (KISD): 2014.

^[11] Folkmann, M., N. The Aesthetics of Imagination in Design. Massachusetts Institute of Technology. – USA: The MIT Press, 55 Hayward Street, Cambridge, MA 021422, 2013.

^[12] Ambrose G., Harris P. Design Thinking. Singapore: AVA Publishing Sa, 2010.