NUO EKO-DIZAINO KULTŪROS
IKI MEDŽIAGŲ STRUKTŪROS
Dr. Inga Valentinienė
2. Idėjų paieškos etapai
Dizaino tyrimai ir idėjinė problema
Daugiau nei penkiasdešimt metų dizaino tyrimai buvo laikomi esminiu elementu kylančioje akademinėje dizaino disciplinoje. O pastarąjį dešimtmetį jie buvo vykdomi plačiau nei bet kada anksčiau[1]. Atėjo metas, kai dizainas neįsivaizduojamas be socialinių tyrimų tvariems projektams kurti. Tvarus vystymasis keičia ir vartotojo, ir dizainerio vaidmenį, daro įtaką inovacijoms globaliuose ekonomikos ir technologijų procesuose.
Moksliniai tyrimai „per dizainą“ visuomet orientuoti į praktinį pritaikomumą ir tiesioginę naudą mokslui ir visuomenei[2]. Logiška, kad šie veiksniai lemia naujus procesus, užtikrinančius tolimesnį pagrindą dizainui, kaip mokslo, ne tik meno, disciplinai. Tačiau egzistuoja ir kita nuomonė, teigianti, kad mokslinė ir projektavimo veiklos yra teisingai atskirtos viena nuo kitos, kadangi kiekviena siekia savų skirtingų interesų. Skirtingai nei mokslininkas, kuris per pažinimo perspektyvą realiai įvertina esamą pasaulį, dizaineris per stebėjimus, kuria pasaulį iš naujo. Taigi, tai yra skirtingi požiūriai, nukreipti į skirtingą turinį inovacijoms. Mokslininkas / tyrėjas generuoja naujas žinias, o dizaineris suteikia žmonėms galimybę įgyti naujos patirties kasdieniame gyvenime.
Dizaineris, per estetinius išgyvenimus, kuria naujus gaminius, vizualinius simbolius ir paslaugas nuolat kintančiai sociokultūrai. Greita poreikių bei inovacijų kaita ir beribis pasirinkimas išryškina įtampą tarp kognityviai susijusios veiklos (tyrimų) ir nekognityvių procesų (projektavimo). Ir čia nepaisant skirtumo tarp dizaino ir mokslo, šių laikų dizaineris priartėja prie mokslininko interesų. Projektavimą vis labiau persmelkia pažintinių procesų poreikis ir tai provokuoja tarpininko vaidmens tarp šių sričių atsiradimą.[3].
Žvilgsnis į šiuolaikines dizaino problemas aiškiai rodo, kad pažintinių procesų poreikis dizainui išaugo. Dėl šios priežasties nei dizaino studijos, nei projektavimo praktika negali ignoruoti mokslinių tyrimų. Pavyzdžiui, dizaineris, norėdamas suprojektuoti tvarią kėdutę, pirmiausiai ieško prieigos prie mokslinės informacijos apie energijos taupymo ir ekologinius procesus, o vėliau ir galimybių sistemingai eksperimentuoti su medžiagomis. Neįmanoma intuityviai spręsti tokio pobūdžio užduoties. Kiekvienas, kuris pasikliautų tik savo vidiniu balsu ir tariamu kūrybingumu, rizikuotų patirti nesėkmę.
Dizaineris dar studijuodamas turi išmokti mąstyti, reflektuoti ir atlikti tyrimus. Tai būtinybė, į kurią anksčiau nebuvo telkiamas dėmesys. Turi būti ugdoma dizainerio kognityvinė kompetencija, demonstruojami teoriniai interesai, kurie iki šiol ne itin buvo toleruojami arba aiškiai skatinami. Šis trūkumas yra viena iš dažnai kritikuojamų dizainerių nesąmoningumo priežasčių.
Dizaino tyrimams galima optimaliai išnaudoti dizainerių įgūdžius, bet sunku juos priversti naudotis esamais šios disciplinos tyrimų būdais[4]. Įvairiose kitose mokslo kryptyse yra tyrimų metodų, kurie specialiai pritaikyti tų krypčių tikslams pasiekti. Ir tie metodai gali būti tinkami ir dizaino tyrimams, kadangi nesvarbu, koks tyrimų tipas pasirenkamas, svarbu, kad jis padėtų suformuoti pagrindus projektavimui.
Pramoninio dizaino tyrimai turėtų būti vykdomi sistemingai, siekiant surinkti žinias apie kompozicijos formą – kaip galimą kuriamo objekto įkūnijimą, žmogaus sukurtų daiktų ir sistemų struktūrą, jų paskirtį, vertę ir prasmę.
Apie tai, kaip veikia dizaino srities kūrybiškumą įtakojantys tyrimai, galima pateikti du pavyzdžius[5]:
• Endogeniniai (vidaus) dizaino tyrimai, tai spontaniškai pradėti, kai kyla poreikis iš turimos projektavimo patirties sukauptas žinias vėl panaudoti projektavimo procesui. Vis dėlto reikia tikėtis, kad ateityje atsiras tokios formos tyrimai, kurie nesirems tik projektavimo – kaip konstravimo proceso, praktikos patirtimi. Galima būtų sudaryti žinių sąrašą, kurių dizaineriui trūksta projektavimo / kūrimo, laukui plėsti. Tai liečia dizaino eksperimentus tiriant daikto ir visuomenės (poreikio ir emocijos) sąveiką, daikto ir gamtos (tvarumo) sąveiką, daikto, kaip materialaus kūno ir funkcijos kokybės ribas, daikto medžiagų kilmės ir baigties procesus ir pan. Dizaineris turėtų įsitraukti į tokių žinių paieškas, kurios padėtų išvengti kitos krypties diskursų dizaine ir gilesnių žinių trūkumas dizaino disciplinai nekeltų pavojaus. Pavyzdžiui, technologinės žinios dažnai riboja kūrybinę laisvę naujai dizaino objekto formai arba socialiniai tyrimai diktuoja daiktų poreikį ir taip užkerta kelią naujų, dar nepažintų objektų kūrimui.
• Egzogeniniai (išorės, nevaldomi) dizaino tyrimai, kai dizainas, kaip tyrimo objektas, yra veikiamas kitų disciplinų metadiskursų. Tačiau, reikėtų būti atsargiems, kadangi kuo daugiau tyrimų ar metodikų projektavimo procesui taikoma iš kitų mokslo sričių, tuo didesnių prieštaravimų ir paradoksų galima tikėtis ieškant kūrybinių išeičių. Dizaineriui mažiausiai reikia primestų svetimų sričių normatyvų ar kitokių taisyklių, nurodančių ką ir kaip reikėtų daryti, iš tikrųjų ribojančių kūrybišką mąstymą.
Taigi, taikant tiek endrogeninius, tiek ir egzogeninius dizaino tyrimus, reikia aiškiai žinoti tikslą. Endrogeniniams tyrimams reikalingas tvirtas dizaino eksperimentų spektro pamatas, o egzogeniniams – aiškios galimų normų ir klišių prisitaikymo ribos.
Galima apibrėžti dizainerių tiriamųjų darbų temų lauką, tik reikia paminėti, jog tokia klasifikacija, kaip ir bet kuri kita, apima subjektyvius tyrėjų poreikius. Tai:
• istorija,
• naujos technologijos,
• forma / struktūra,
• medijos,
• projektavimas / kasdienė praktika,
• globalizacija / rinka.
Kiekviena iš šių laukų temų, savo ruožtu, yra padalinta į potemes, kurių atsiradimas ir trukmė istoriškai labai kito dizaino diskurse[6]:
• nuo 1950 m. – metodologija, produktyvumas, ergonomika, funkcionalumas,
• nuo 1970 m. – produkto semantika, alternatyvos technologijose, priklausomybių teorija,
• nuo 1980 m. – diferencijavimas, dizaino vadyba, diskusijos,
• nuo 1990 m. – prekės ženklas (brendas), tvarumas, globalizacija, kultūrinis identitetas, virtualumas, pažinimas, naujos medijos,
• nuo 2010 m. iki dabar – skaitmenizavimas, 3D modeliavimas ir pan.
Tyrimų lauko sritys priklauso nuo socialinių pokyčių, nuo ekonominės ir politinės situacijos bei nuo įmonių, siekiančių įsitvirtinti konkurencingose rinkose, formuluojamų strategijų. Pastaruoju metu svarbiausios sritys ir pageidaujamos temos yra šios[7]:
1. technologinės naujovės,
2. kokybė (patikimumas, ilgaamžiškumas),
3. greitas pristatymas,
4. geras dizainas.
Be abejo, egzistuoja ir tokia strategija – konkuruoti dėl mažesnių kainų. Tačiau greičiausiai tai vaidins vis mažesnį vaidmenį. Rinkose reikalingi kokybiški, ekologiški produktai, techniškai pažangūs ir aukštos kokybės gaminiai. Pastebimas akivaizdus ryšys tarp ekonomikos konkurencingumo tarptautiniu lygiu ir šalies kuriamo naujo produkto (dizaino projektų). Naujosios Zelandijos ekonomikos tyrimų instituto atlikta apklausa atskleidžia, kad 25 šalys, kurių ekonomika yra konkurencingiausia pasaulyje, taip pat yra pasaulio lyderės dizaino srityje (Šveicarija, Japonija, Vokietija, Skandinavijos šalys ir kt.).
Mokslo ir dizaino tyrimų priešingumai[8]. Kai kurie prieštaravimai tarp to, ką teigia mokslininkas, ir to, ką daro dizaineris, yra šie:
• gamtos mokslų disciplinos yra susijusios su tuo, kas egzistuoja, o dizaino disciplina yra susijusi su tuo, kas turėtų būti. Mokslinės teorijos grindžiamos tuo, kas egzistavo ir tuo, kas buvo pastebima prieš analizę, o dizainas susijęs su artefaktais, kurie dar nebuvo naudoti ir negalėjo būti pastebėti.
• Mokslo tyrimais prognozuojama, jog praeityje veikusios teorijos bus taikomos ir ateityje, o dizaineriui reikia atitrūkti nuo praeityje nulemtų sprendimų tam, kad pasiūlytų naujus ir dar nepatikrintus kelius į alternatyvią ateitį.
• Gamtos mokslų tyrinėtojas privilegijuoja priežastinius reiškinius, kurių iniciatoriais jie nebuvo, o dizaineris ketina paveikti savo veiksmais tai, kas negalėtų atsirasti natūraliomis aplinkybėmis, tokiu būdu paneigdami priežastinius paaiškinimus.
• Mokslininkas pateikia apibendrinimus ar abstrakčias teorijas, paremtas atliktų tyrimų įrodymais, o dizaineris kuria veiksmų planus, kurių visi elementai galų gale turi veikti ir ateityje. Artefaktai niekada neveikia abstrakčiai. Šis prieštaravimas taip pat išryškėja mokslininkui teikiant pirmenybę abstraktiems matematiniams paaiškinimams, o dizaineriui – vaizdams, maketams ir prototipams.
• Tyrėjas toleruoja neatitikimus ar nepaaiškinamus variantus, traktuodami juos, kaip nepageidaujamą triukšmą, o dizaineriui rūpi kintamumas, sąlygos, kurias galėtų pakeisti dizaino sprendimas. Susitelkdamas į tai, kas egzistuoja, tyrėjas nepastebi to, kas galėjo, bet dar nebuvo pakeista. Sutelkus dėmesį į tai, ką būtų galima pakeisti, dizaineriui nelieka priežasties rūpintis tuo, kas ir kodėl liko toks pats. Dėl šių priežasčių mokslinės teorijos nėra ypač įdomios dizaineriui, nebent teorija apibūdina tai, ko jam nereikėtų keisti ar atvirkščiai – ką reikėtų sukurti.
• Tyrėjui rūpi rezultatų, gautų remiantis stebėjimo duomenimis, teisingumas, o dizaineriui – jo pasiūlymų patikimumas ir pagrįstumas. Tai reiškia, kad suinteresuotosios šalys visada turi galimybę koreguoti projektus, atsižvelgiant į jų norus ir ateities siekius.
• Tyrėjui dažnai vertingos žinios savo paties, kaip tyrėjo labui, o dizaineris vertina žinias, gerinančias pasaulį, bent jau su jų dizaino projektu susijusiais aspektais.
Klausimai, gerinantys projektavimo praktiką[9]. Dizaino mokslas iškelia klausimus iš dizaino projektų praktikos. Visų pirma, dizaineris sukuria galimybes, o pastarosios susijusios su tuo, ką gali daryti žmogus. Šis mokslas turi skatinti būdus, praplečiančius dizaino erdvę, kurioje veikia dizaineris. Kai kurie iš šių būdų yra psichologiniai, atleidžiantys save nuo pažinimo spąstų. Kai kurie iš jų yra socialiniai, pavyzdžiui, proto šturmo principu naudojamasi kitų turimomis koncepcijomis. Kai kurie yra technologiniai, išplečiantys dizaino erdvę kompiuterių pagalba, generuojantys alternatyvas, kurioms nebūtinas pažinimas. Visi šie būdai praplečia projektavimo galimybių pasirinkimą.
Dizainerio pasirinkimai gali būti pagrįsti dar nebūta praktika, kurią jis pats gali sukurti, valdyti ir pasiekti naujas ribas. Sunku būtų investuoti į dizaino projektą, kur suprojektuoto objekto veikimo principas prieštarauja fizikos dėsniams. Bet net gamtos dėsniai yra žmogaus pažaboti kuriant artefaktus. Dizaino istorijoje gausu pavyzdžių, kai mokslininkai teigė neįmanomus dalykus, kuriuos dizaineriams pavyko įrodyti priešingai. Pavyzdžiui, mokslininkai patikino, kad žmogus skristi negali; inžinieriai apskaičiavo, kad lokomotyvams plieniniais ratais ant plieninių bėgių nebus pakankamai traukos traukti traukinį; šeštajame dešimtmetyje informacinių technologijų tyrinėtojai padarė išvadą, kad pasauliui reikės ne daugiau kaip penkių kompiuterių. Tai neatbaidė tuometinių dizainerių sukurti nebūtus dalykus, kurie dabar vertinami, kaip savaime suprantami. Iš tikrųjų dizaineris turi suabejoti vyraujančiais ontologiniais įsitikinimais. Bijoti pakenkti bendram įsitikinimui neverta, kadangi siūlyti tai, ką visi žino ar jau naudoja, nėra dizaino dogma.
Dizaineris turi kurti tai, ko mokslininkas dažniausiai bodisi: pokyčius, kurių negalima paaiškinti natūraliomis priežastimis. Kintamumas, kaip galimybė ką nors pakeisti, yra išimtinai žmogaus galimybė. Tai santykinė sąvoka, susiejanti žmogaus veiklą su aplinka, kur nuolat tiriama kas su kuo, kaip sąveikauja ir veikia.
Štai trys tradiciniai dizainerių atliekamų tyrimų naujiems projektams tipai ir jų vertės[10]:
• pirmiausia apžvelgiamos naudingos idėjos, kaip būtų galima išspręsti tam tikrą problemą. Išanalizavus apie 200 000 patentų, nustatyta, kad 77 % pasinaudojo tuo, kas išradėjų srityje jau egzistuoja, 18 % adaptavo idėjas iš kitų sričių, 4 % įgyvendino naujas idėjas ir tik 1 % svarbiausių išradimų pradininkai. Pirmųjų 95 % problema tame, kad išrasta tai, kas jau egzistuoja, bet tik kitose srityse. Šių tyrimų rezultatai atskleidžia, kad dauguma išradimų yra pakartojantys esamus ir, kad dizaineriai netoli nukrypsta nuo to, kas jau anksčiau sukurta, tačiau patarimų, kokiais būdais ar metodais sukurti inovatyvų produktą, neatskleidžia.
• Antra, dizaineris dažnai pradeda bandydamas suprasti, kaip veikia artefaktas. Paprastai praleidžia daug laiko tyrinėdamas, pavyzdžiui, stebi dabartinę produkto versiją, jo naudojimą įvairiose situacijose, lankosi pas gamintoją, kalbasi su pardavimų atstovais ir t.t. Produkto forma, kurią dizaineriui reikia sukurti, tiesiogiai susijusi su jo būsimomis funkcijomis. Dėl idealių produkto formų paieškų, tyrinėjimai kartais gali užtrukti, vykti pakartotinai. Dizaineriui projektuojant nuo nulio, be artefaktų analizės, gali nepavykti pateisinti vartotojo lūkesčių ir projektas būna pasmerktas. Projektavimas nuo nulio reikalauja žymiai didesnių resursų ir yra labai rizikingas laiko ir galutinio rezultato atžvilgiu.
• Trečia, yra viena sritis, kurioje pakartotiniai tyrimai gali įnešti vertingų indėlių, tai yra išankstinis projekto planavimas. Kai dizaineris pateikia pasiūlymus žodžiu, veikia kalbinės konstrukcijos, kurių įtikinamumas dažniausiai priklauso nuo ekstralingvistinių priemonių: eskizų, modelių, schemų ir demonstracijų. Jas taip pat galima papildyti empiriniais įrodymais, kad dizaino objektas veiks būtent taip, kaip teigiama. Tokių įrodymų galima pasisemti ir analizuojant vartotojų reakciją į veikiančius prototipus ir jų pridėtinę vertę. Tik tokio tipo tyrimas įmanomas, kai projektas jau yra preliminariai baigtas.
Dizaino projektų reikšmingumo priežastys[11]. Štai dar penkios priežastys, dėl kurių dizainerio intelektas, tyrimai ir sprendimai yra labai svarbūs:
• dizaineris pasiūlo įsivaizduojamus ateities pasaulius ir artefaktus, kurie natūraliai neatsirastų, bet kuriuos jis galėtų suprojektuoti. Visi artefaktai yra nenatūraliai atsiradę, bet žmonių sukurti produktai. Taigi, dizainas įtakoja ateitį, kuri be žmogaus pastangų ir sumanymų neegzistuotų.
• Dizaineris turi žinoti, kokia ateitis pageidaujama tų, kurie joje apsigyvens. Taip pat ar jo sprendimuose atsiras erdvės visų bendruomenių namams įkurti. Pageidautina, kad ateityje išliktų kalba ir bendravimas, ypač tarp dizainerio ir galimų šių ateities gyventojų. Įrodymai apie šių pasaulių supratimą susideda iš dizainerio sugebėjimo suformuluoti ir išdėstyti projektuojamas ateities vizijas.
• Dizaineris eksperimentuoja su tuo, kas yra kintama ar gali būti pakeista tiek jų, tiek ir kitų. Dizainerio susidomėjimas pokyčiais labiau susijęs su žmonių kultūriniais įsipareigojimais, įpročiais ir vertybėmis. Kai kurie pokyčiai įvyksta nepastebimai, kai kurie noriai priimami, o kai kurių įpročių ir vertybių pakeitimams aktyviai priešinamasi. Tikriausiai pati svarbiausia užduotis dizaineriui yra retorinė intervencija, kurios metu butų sukurtos galimybės pokyčiams.
• Dizaineris kuria realistinius kelius ir planus žingsniui link geidžiamos ateities. Šiuose keliuose numatyta pakankamai daug svarbių įgyvendinimo elementų ir įvertintos technologijos, materialiniai ištekliai, taip pat gebėjimai tų, kurie galėtų tai įgyvendinti.
• Dizaineris teikia realius pasiūlymus tiems, kurie galėtų įgyvendinti dizaino projektą suinteresuotoms šalims. Pasiūlymai teikiami žodžiu. Kaip visada, jie apsiriboja paprasčiausiais patarimais ką daryti arba pasiūlyta politika, kurios reikėtų laikytis. Jie turi pasiūlyti variantus norų įgyvendinimui ir koordinuoti veiksmus, kad būtų siekiama ko nors vertingo. Taigi pasiūlymai turi įtraukti suinteresuotąsias šalis į dizaino projektą. Tokių projektų tikslai turi sutapti ir iš dizainerio, ir iš suinteresuotųjų pusės. Pastarųjų subjektų palaikymas būtinas projekto įgyvendinimui.
Suasmeninti dizaino tyrimai[12]. Kiekvienas projektavimo darbas pradedamas nuo veiksmų planų, kuriais siekiama pakeisti esamas situacijas į pageidaujamas. Intelektinė veikla, nukreipta materialių artefaktų atsiradimui (sukūrimui ir pagaminimui), iš esmės nesiskiria nuo tos, kurioje nurodomos gydymo priemonės sergančiam pacientui, arba nuo tos, kuri numato naują įmonės veikimo planą, arba valstybės socialinės gerovės politiką.
Egzistuoja dizainerių tipas, kuriam būdingas problemos sprendimas per savo paties patyrimus, motyvaciją ir turimus receptus. Pirmiausia, tokius dizainerius veikia šie veiksniai:
• iššūkiai, problemos ar konfliktai, varginančios sąlygos, kurias jau kažkada pavyko išspręsti. Šie iššūkiai kyla suvokus šiuo metu esančias sąlygas, kurios trukdo tobulėti.
• Galimybės padaryti tai, ko negali ar net nemato kiti ir patobulinti savo ar kitų žmonių gyvenimą. Tai nebūtinai susiję su problemomis. Veikiau tai pasiūlymas pereiti prie kažko naujo ir įdomaus.
• Galimybės pateikti visuomenei pasirinkimus, apie kuriuos kiti net nebūtų pagalvoję. Tačiau tokių projektų siekiamas tikslas ar planai dažnai nevisai aiškūs, tad ir perspektyvos gali būti skirtingos. Prognozuoti ar siūloma inovacija bus sėkminga beveik neįmanoma. Dažnai nėra racionalaus paaiškinimo visuomenei, kodėl reikia daryti ką nors kitaip, nei įprastai. Ar tai tik dėl asmeninio pasitenkinimo?
Antra, dar svarbiau, kad dažnai tokiuose dizaino projektuose dėmesys būna per daug sutelktas į paties dizainerio interesus. Jei dizainu siekiama kurti artefaktus, prasmingus kitiems vartotojams ar suinteresuotiems subjektams, tai projekte bent jau turi būti pripažintos, jei ne paremtos, suinteresuotųjų idėjos ir norai. Tam reikia: a) įsiklausyti į tai, kaip kiti žmonės mąsto ir pagrindžia savo veiksmus gyvenime ir kaip planuoja ar norėtų gyventi; arba b) kviesti dizaino suinteresuotuosius subjektus aktyviai dalyvauti projektavimo procese.
Tai galima būtų pavadinti problemų sutramdymu[13], tačiau dizainas yra socialinė veikla, kuri niekuomet nesibaigia. Dizaino negalima atskirti nuo visuomenės gyvenimo konteksto ir tikrai negalima pakeisti, pavyzdžiui, optimizavimo algoritmais.
Oksimoronas[14]. Oksimoronas yra graikų kilmės junginys, viename žodyje reiškiantis prieštaravimą: oksi (= svarbus, aštrus) ir moron (= kvailas, bukas). Oksimoronai nėra vien kalbiniai keistumai. Žodžiai toli gražu nėra neutralūs atspindžiai to, kas vyksta pasaulyje. Jie gali formuoti vartotojo suvokimą ir net iššaukti veiksmus. Dizaino tyrimai taip pat gali suveikti kaip oksimoronas, jeigu jų turinys pilnas prieštaravimų ir nevisiems suprantamas. Kartais tyrimai vykdomi kaip procesas, kurio metu atskleidžiami faktai ir jų reikšmingumas, tiriant anksčiau pateiktus faktus, po to pateikiama tai, kas buvo pastebėta, pradedant nuo paprastų hipotezių, pereinant prie bendresnių teorijų ir galiausiai gamtos dėsnių stebėjimų. Bet... kadangi gamta nekalba, jos paslapčių atskleidimo procesas nėra lengvas. Mokslininkai taip pat kalbasi tarpusavyje, tačiau jų kalbėjimas nelaikomas mokslu. Mokslas prasideda tuomet, kai duomenys gaunami patiems tiriant, matuojant ir analizuojant, kurių rezultatus galima lyginti su konkuruojančiomis hipotezėmis ir patvirtinti arba paneigti jų teorijas.
Globalizacija[15]. Nuo devintojo dešimtmečio, kai sąvoka globalizacija įgavo kelią į socialinius mokslus, dizainas taip pat buvo raginamas persvarstyti savo vaidmenį šiame procese. Nors buvo kritiškai pasisakiusių šio termino ir pačios temos integravimo į dizaino sritį klausimu, vis dėlto yra praktinių priežasčių, kodėl nebus taip lengva išbraukti terminą iš šio diskurso. Tai teigiamos dizaino praktikos socialinės atskirties ir negailestingo mūsų planetos išteklių grobstymo tendencijos kontekste, kurių atsisakyti būtų neprotinga. Dizaino praktikos pateikia alternatyvias dizaino formas, mažinančias atskirtį tarp pasaulio gyventojų išsivysčiusiose šalyse ir Trečiojo pasaulio šalyse. Tai labai aktualus ir skausmingas klausimas, kuris sprendžiamas ekonomikos ir technologijų srityse bei neišvengiamai aktualus ir politikos požiūriu. Šioje temoje galima rasti labai aktualių klausimų dizaino tyrimams, darant prielaidą, kad visose iš minėtų sričių, tai bus laikoma prasminga ir prioritetine kryptimi.
Dizaino žymės naujovėse[16]. Kad būtų galima atsakyti į klausimus, kaip inovacijos pasireiškia dizaine, kas yra dizaino naujovės ir kaip atrodo novatoriški projektavimo veiklos rezultatai, konkretizuojamos pagrindinės dizaino savybės, paliekančios žymes įvairiose srityje:
• naujovės, kuriomis siekiama pagerinti produkto kokybę,
• naujovės produkto gamybos proceso tobulinime,
• naujai išrastos formos,
• naujovės tvarumo formose,
• naujovės produkto prieinamumo formose (socialinis klausimas),
• naujovės, susijusios su galimų naujų medžiagų ir technologijų taikymo paieškomis (problemos sprendimo būdai),
• naujovės, pažindinančios su naujomis gaminio ar informacijos formomis,
• naujovės estetinėje kokybėje (sociokultūrinė dinamika),
• naujovės strateginių įmonės prekių asortimento plėtros prasme (pavyzdžiui, įvedant naują produktą, padedantį parduoti pagrindines prekes).
Tyrėjų apklausos atskleidžia diskursą, kuriame konstruojamas tyrėjo įsivaizduojamas pasaulis ir užduodami būtent tokie klausimai, kurie atspindi tą pasaulį. Tyrimų eiga ir veiksmai konstruojami ne pagal ko kito, kaip tik jo paties sukurtą sistemą. Taigi ir moksliniame darbe išryškinama tai, kas tame pasaulyje leista atskleisti, analizuojami duomenys, kurie svarbūs tik jo iškeltoms hipotezėms. Šis faktas subendrina mokslą ir dizainą, tačiau svarbu prisiminti dvi tiesas: mokslininkas susijęs su iki šiol veikusiomis koncepcijomis, o dizainas susijęs su tuo, kas galėtų veikti ateityje, kuri yra įdomesnė nei tai, kas yra žinoma šiandien.
Keletas apibrėžimų idėjinės problematikos paieškoms:
1. Tyrimų tematika turi dominti. Tyrimai ir eksperimentai užima daug laiko, todėl aktyvus domėjimasis tema bus neįkainojama paskata atkaklumui.
2. Problema turi būti aktuali. Tyrimai, neaktualūs idėjos vystymui tiesiog neverti gaištamo laiko ir pastangų.
3. Problema turi būti aiškiai apibrėžta. Norint atlikti tyrimus pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti idėjos problemą, tuomet lengviau formuluoti tyrimo klausimus, į kuriuos būtina atsakyti norint pasiekti projekto tikslą. Problema gali apimti platų, tačiau, dažniausiai, paviršutiniškų tyrimų lauką arba siaurą, labai konkrečių ir giliai analizuojamų tyrimų lauką.
Šis pasirinkimas priklauso nuo turimo laiko, finansavimo, informacijos šaltinių, laboratorinės įrangos ir kitų veiksnių, būtinų tyrimų vykdymui.
4. Informacija turi būti pasiekiama. Nepavyks atlikti tyrimų, jei nepavyks surinkti informacijos, reikalingos problemai spręsti. Būtina iš anksto numatyti galimybes bendradarbiauti su mokslininkais, specialistais, įmonėmis, rasti galimybes naudotis dokumentais ar kitais šaltiniais, būtinais tyrimų vykdymui.
5. Išvados turi atspindėti tyrimo problematiką. Užduoto klausimo esmė – rasti atsakymą. Problema turi būti suformuluota taip, kad mokslinių tyrimų rezultatai atlieptų reikiamus sprendimus. Sprendimams vertingi ir teigiami, ir neigiami rezultatai.
Tyrimų išvados būtų dar naudingesnės (aktualios dėl empirinio naudingumo), jei jas galima būtų pritaikyti kitose situacijose ir tai įtakotų įvairių teorijų kūrimą. Atrasti reiškinio, kuris įvyko tam tikru laiku tam tikroje vietoje priežastį yra mažiau naudinga, jeigu iš to gautos žinios nėra aktualios jokiems kitiems reiškiniams kitu laiku ir kitoje vietoje.
Keletas klaidų pasirenkant tyrimo problemą. Šios klaidos gali įvykti, jei nebus iki galo suvokta duomenų tyrimo esmė:
1. Visiems naudinga galimybė tobulėti sužinant daugiau, tačiau tyrimų esmė yra ne tik asmeninis nušvitimas, bet ir indėlis į naujus atradimus, aktualius visuomenei.
2. Neaiškiai suformuluotas tikslas vardan ko problemos sprendimui taikomas turimų duomenų palyginimo metodas. Sunku atrasti kažką naujo ir naudingo tiesiog lyginant duomenis. Jeigu rezultatas yra tik skaičius, jis neatskleidžia priežastinio ryšio.
3. Suformuluota problema, į kurią galima atsakyti tik taip arba ne. Tyrimams naudingi atsakymai, atskleidžiantys priežastis ir pasekmes. Jie turi atsakyti į klausimus kokia?, kodėl?, kaip? ir pan.
Patarimai dizaineriui antrame idėjų vystymo etape
Patarimas skirti tvaraus dizaino kūrėjui, tačiau tinka visų tipų dizaineriams.
Tyrimai ir pagrindinės informacijos rinkimas
• Apibrėžkite ir suderinkite užduotį, tik tuomet pradėkite ieškoti informacijos, naudingos idėjiniame etape.
• Atlikite tikslinės grupės nustatymo tyrimą. Šios grupės pagalba atskleisite vartotojų pomėgius, poreikius ir / ar kitus veiksnius, įtakojančius konkrečius pasirinkimus. Aiškus tikslinės grupės pažinimas – kūrybinis penas idėjiniam etapui, o vėliau ir pagrindinio dizaino sprendimo generavimui. Pirmame tyrimo etape tikslinės grupės ar sektoriaus vartotojai klasifikuojami, nustatomos jų charakteristikos. Išsiaiškinus tikslinių grupių tipus, analizuojama išsamesnė informacija apie jų gyvenimo būdą ir aplinką. Gali būti naudinga informacija, klasifikuojant pagal jaunesnių ar vyresnių, specifinius poreikius turinčių ar neįgalių vartotojų gyvenimo patirtį.
Galima atlikti tikslinės grupės apklausą, kuri gali atskleisti ar teigiamai grupė reaguoja į projektą ir kokia projekto suvokimo vertė. Apklausa taip pat gali suveikti kaip grįžtamasis ryšys ir produkto pridėtinės vertės kūrimo pamokos naujiems dizaino projektams.
• Identifikuokite motyvacinį rodiklį. Tyrimais siekite nustatyti veiksnius, kurie tikslinę grupę skatina rinktis jūsų dizaino objektą ir kliūtis, kurios galėtų trukdyti dizaino sėkmei.
Motyvacija vartotojui gali būti dizaino objekto charakteristikos, pilnai atitinkančios tos dienos rinkos poreikius ar mados tendencijas. Identifikavus motyvacinius rodiklius, įvertinsite stimulus, kuriuos priima vartotojas. Pavyzdžiui, aktyvus šių dienų tvarios mados vaidmuo interjero dizaino sprendimuose, aprangos dizaino pasirinkimuose, vienkartinių indų atsisakymas ir pan.
Šiame etape reikia nustatyti ir kliūtis, kad būtų užkirstas kelias neproduktyviam darbui (kas, beje, kaip tuščias projektavimo procesas, pareikalavęs daug valandų energijos, taip pat prieštarauja tvaraus dizaino ideologijai). Kliūtys gali būti neatitikimas reikalavimams ir įstatyminiai aktai, standartai, skirtingai veikiantys skirtingose šalyse, technologinės problemos įgyvendinant projektą, dėl objekto specifiškumo, konkurentų sudarytos rinkos kliūtys ir pan.
Neatsižvelgus į vartotojų poreikius (motyvacinius rodiklius) galite sukurti kliūtų savo projektui ir pats. Pavyzdžiui, projektuodamas plastikines kėdes, kai yra žinoma, jog netrukus bus sukurta visa įstatyminė bazė, draudžianti plastikinių gaminių gamybą ir platinimą rinkoje.
• Nustatykite dirgiklį, kaip stimuliantą būsimam vartotojui. Kiekvienas dizaino objektas sukelia fizinį ir emocinį poveikį. Pavyzdžiui, užduokite klausimą vartotojui, kaip jis jaučiasi pirkdamas ekologišką baldą, žinodamas, kad dėl jo struktūros ir konstrukcinių medžiagų, baldą galima bus išmesti kaip savaime suyrančią organinę atlieką bei nereikės jaudintis dėl sudėtingo utilizavimo ir gamtos taršos.
• Atlikite kiekybinę ir / arba kokybinę analizę. Tai padeda apibrėžti tikslinės rinkos dydį ir jos ypatybes. Kiekybinis tyrimas atliekamas turint tikslių statistinių duomenų, pavyzdžiui, apie tikslinių vartotojų grupių dydį ir sudėtį. Kiekybinėje analizėje duomenų savybėms ištirti naudojami matematiniai skaičiavimai, analizuojami duomenys kiekybinio pobūdžio. Kiekybiniam tyrimui galima pasitelkti klausimynus ar statistinius duomenis iš gyventojų apklausų apie vartojimo įpročius, atliktų, dažniausiai, rinkodaros tikslais. Šis tyrimas atliekamas metodais, tokiais kaip empirinių duomenų rinkimas, modelio, teorijos ir hipotezės kūrimas, eksperimentinės kintamųjų kontrolės vykdymas, duomenų analizės atlikimas. Pavyzdžiui, atliekamas pardavimų vertės rinkoje tyrimas, metinė pardavimo apimtis ir vartotojų skaičius tam tikro amžiaus grupėje.
Kokybinis tyrimas, tai grupės ar individo, situacijos ar įvykio tyrimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti žmonių elgesį, gyvenimo būdą ir priežastis. Taikomi tokie metodai, kaip: interviu, grupinė apklausa, projekcinis ir asociatyvinis metodai. Pavyzdžiui, atliekamas tyrimas, taikant interviu metodą, ar vartotojas pirktų popierinius baldus, kodėl ir kokie veiksniai įtakoja pasirinkimą?
Kontroliniai klausimai dizaineriui:
1. Ar išanalizavote vartotojų tikslinės grupės sudėtį?
2. Koks yra tipiškas vartotojų grupės gyvenimo būdas?
3. Kokie yra vartotojų grupės siekiai?
4. Ar įsitikinote dėl pasirinktos temos tyrimų aktualumo?
5. Ar kas nors kitas tyrė tas pačias ar panašias problemas?
6. Ar suformulavote klausimus tyrimų vykdymui?
7. Ar išsiaiškinote kokie metodai ir mokslinės žinios turi būti taikomos tyrimams?
8. Kokių rezultatų tikitės, kad jūsų indėlis būtų vertingas visuomenei?
Patarimai dizaineriui, kuriančiam tyrimų planą
Prof. David Williams ir Stephen Yanchar[17] pasiūlė penkias gaires, skirtas užtikrinti, kad sukursite pagrįstą tyrimų planą:
1. kontekstinis jautrumas – pritaikykite tinkamą tyrimo metodą, padėsiantį atsakyti į kontekste keliamus klausimus.
2. Kūrybiškumas – susikurkite teorijos lauką patys. Unikalumo ir sėkmės projektui priduos kūrybiškas klausimų formulavimas ir problemų sprendimas. Tai geriau už kartais ne visai tinkamos standartizuotos formulės ar schemos pritaikymą.
3. Konceptualumas – įsitikinkite, kad visi projektui pasirinkti aspektai pagrįsti filosofinėmis nuostatomis ir dar nėra atliktų tokių pat tyrimų bazės, o projektuojamas objektas dar neturi savo istorijos.
4. Suderinamumas – pasirikinkite suderinamus metodus tyrimams atlikti. Prasmingai ir aiškiai suformuluokite sąvokas, kuriomis paremtas bendras teorinis tikslas, nekeliantis prieštaravimų ir paneigimo.
5. Kritinė refleksija – nustatykite ir įvertinkite pasekmes ir vertes, kuriomis grindžiami tyrimo klausimai ir pasirinkti tyrimo metodai.
[1] Michel R. Explore Design. Verlag der Buchhandlung Walther Konig // Koln International School of Design (KISD), 2014.
[2] Christopher. Fr., Meno ir dizaino tyrimai. Karališkojo meno koledžo mokslinių tyrimų darbai 1 (1): 1-5.
[3] Michel. R., Bonsiepe. G., Design Research Now. Essays and Selected Projects. Birkhauser Verlag AG, 2007.
[4] Michel. R., Stappers. P. J., Design Research Now. Essays and Selected Projects. Birkhauser Verlag AG, 2007.
[5] Bonsiepe. G. The Uneasy Relationship between Design and Design Research. Essays and Selected Projects. Birkhauser Verlag AG, 2007.
[6] Michel. R., Explore Design. Verlag der Buchhandlung Walther Konig // Koln International School of Design (KISD), 2014.
[7] Michel. R., Rittel. H., Design Research Now. Essays and Selected Projects. Birkhauser Verlag AG, 2007.
[8] Stappers. P. J., Doing Design as a Part of Doing Research. Essays and Selected Projects. Birkhauser Verlag AG, 2007.
[9] Krippendorff. Kl., Design Research, an Oxymoron? Essays and Selected Projects. Birkhauser Verlag AG, 2007.
[10] Michel. R., Design Research Now. Essays and Selected Projects. Birkhauser Verlag AG, 2007.
[11] Buchanan. R., Strategies of Design Research: Productive Science and Rhetorical Inquiry. Essays and Selected Projects. Birkhauser Verlag AG, 2007.
[12] Cross. N., Designerly Ways of Knowing. London: Springer, 2006.
[13] Krippendorff. Kl., Design Research, an Oxymoron? Essays and Selected Projects. Birkhauser Verlag AG, 2007.
[14] Buchanan. R., Strategies of Design Research: Productive Science and Rhetorical Inquiry. Essays and Selected Projects. Birkhauser Verlag AG, 2007.
[15] Cross. N., Designerly Ways of Knowing. London: Springer, 2006.
[16] Ten pat.
[17]
Profesoriaus David D. Williams specializacija yra kokybiniai tyrimų metodai ir tarptautinis švietimas bei vertinimas. david_williams@byu.edu
Docento Stephen C. Yanchar specializacija yra teoriniai ir filosofiniai švietimo ir psichologijos klausimai, ypač susiję su kritiniu mąstymu ir tyrimų metodais. stephen_yanchar@byu.edu is a Professor at Brigham Young.
