Žurnalas Acta Academiae Artium Vilnensis kviečia teikti straipsnius 98-ajam tomui, kuris išeis 2020 m. pabaigoje. Tema – fotografija, bet ne jos meninės tradicijos, o vaidmenys ir būsenos dabarties ir praeities kultūroje. Tad tikimės straipsnių ne tik iš dailėtyrininkų, bet ir kitų mokslo krypčių atstovų, taip pat ir šią mediją apmąstančių menininkų, naudojančių fotografiją.

Tuomet, kai XX a. 8-ajame dešimtmetyje muziejai pagaliau pripažino fotografiją kaip meno formą, menininkai atrado ją kaip dviprasmišką (kartu ir realistinę, ir fiktyvią) mediją. Fotografijos kritikas Andy Grundbergas ją pavadino „kultūrinių vaizdų mainų bendra valiuta“, nes „fotografijos suvokiamos nebe kaip skaidrūs langai į pasaulį, bet kaip painūs kultūros rezgami tinklai“. Nuo tada vizualinė kultūra tapo begaliniu lengvai reprodukuojamų vaizdų „be autoriaus“ rezervuaru, iš kurio galima skolintis tuos kvazi-realybės fragmentus ir juos naudoti (per)kuriant tapatybes, mitus, laiko ir erdvės iliuzijas, politinius įsitikinimus, istoriją. Skaitmeninės technologijos šias galimybes tik dar labiau praplėtė, juo labiau, kad bet kokios prigimties vaizdus dabar galima išversti į skaitmeninį formatą, juos perdirbti nepaliekant žmogaus įsikišimo pėdsakų ir paskleisti visą pasaulį apimančiame virtualybės tinkle.

Taigi fotografija yra visur, bet kartu ji, praradusi neginčijamą tikrovės pamatą, ištirpusi įvairiausiose kultūrinėse formose, tampa tarsi nematoma. Neatsitiktinai teoretikai imasi permąstyti šią mediją praplėsdami įtakingiausių „lingvistinio posūkio“, postmodernizmo, medijų teoretikų – Roland’o Barthes’o, Susan Sontag, Vilémo Flusserio – sukonstruotas fotografijos ontologijos ir jos vietos kultūroje sampratas. Jei anksčiau svarstyta, kaip išspręsti prieštaravimą tarp fotografijos kaip tikrovės fragmento ir dirbtinai sukonstruoto diskurso, tai dabarties teoretikų Peterio Osborne’o, Ariellos Azoulay, Geoffrey Batcheno, Martino Listerio ir kitų požiūriu, tas įtampas tarsi ištrina paties fotografinio vaizdo derealizacija, jo skilimas į begalybę skirčių, užuot įtvirtinus tapatybes, jo dokumentinės, politinės ir estetinių funkcijų susiliejimas. Fotografija taip lengvai ir greitai „sudalyvauja“ įvairiuose kultūros procesuose, kad tampa sunkiai sugaunama, o kartu vis kitaip suvokiama iš įvairiausių pozicijų.

Todėl tikėdamiesi, kad leidinys atskleis įvairialypius mėginimus apibrėžti naująjį fotografijos statusą, siūlome šį nebaigtinį tyrimų aspektų sąrašą:

• Fotografijos panaudojimas meninėje praktikoje: tapyboje, grafikoje, tarpdisciplininio meno kūriniuose ir t.t.
• Fotografijos kaip dokumento, „objektyvaus“ laiko fragmento, atminties įrankio vaidmuo (per)rašant istorijos pasakojimus.
• Fotografija ir mokslo tiesos: įrodymo, technologinio išradimo mokslinė ir kultūrinė reikšmė.
• Fotografijos funkcijos muziejuose, kuruojamose parodose, kolekcijose.
• Vaizdų migracija kultūroje per fotografiją: apropriacija, manipuliacija, dekonstrukcija, recepcija, dialogai ir polilogai.
• Reklama arba fotografija kaip geismų mašina.
• Fotografija ir politika: propaganda ir protestas, kova už tapatybes ir įvairių grupių teises, nusikaltimo įrodymas ir įvykio rekonstrukcija.

Straipsniai publikuojami anglų ir lietuvių kalbomis. Informacija autoriams: http://leidykla.vda.lt/acta-academiae-artium-vilnensis/informacija-autoriams

Visi straipsniai vertinami dviejų recenzentų ir įtraukiami į SCOPUS ir EBSCO Publishing duomenų bazes.

Straipsnių anotacijų (iki 300 žodžių) ir autorių biogramų (iki 100 žodžių) laukiame iki 2020 m. vasario 28 d. el. paštu anarusyte@gmail.com

Atrinktus autorius informuosime iki 2020 m. kovo 6 d.

Straipsnių lauksime iki 2020 m. rugsėjo 1 d.