ŽEMAIČIŲ PRAEITIS
Žemės keleiviai. Mačernis
Žemės keleiviai. Mačernis

Viktorija Daujotytė


Kelios mintys pratarmei

1920 metai Lietuvoje: dar sunkūs po karų, revoliucijų, sienų pasikeitimų. Į Lietuvą – daugiausia iš Rusijos, traukiniais – grįžta lietuviai su šeimomis, ryšuliais. Karantinas Vilniuje. Vienu metu kelios epidemijos. Bet gyvenimas, kad ir palengva, kad ir sunkiai, tvarkosi. Pirmieji demokratiniai rinkimai į Seimą, balsavimo teisę turi ir moterys, jos turi ir savo autoritetingų atstovių. Stipri, į ateitį nukreipta kuriamoji lietuvių tautos energija. Įvykdyti žemės reformą, sukurti savarankiškus ūkius, galinčius konkuruoti Europos rinkose. Tankinti pradžios mokyklų tinklą.

Viena svarbiųjų, telkiančiųjų idėjų – įkurti Lietuvos universitetą, rūpintis aukštuoju švietimu, mokslu. Intelektinės pajėgos – daugiausia iš grįžusių, mokslo patirtį, mokslo vardus turinčių. 1920 sausio 27 Kauno gimnazijoje, kurią buvo baigę ir Jurgis Baltrušaitis (tais metais paskirtas Lietuvos atstovu Rusijoje), ir Maironis (Jonas Mačiulis) (būsimasis Teologijos fakulteto profesorius), įsteigti Aukštieji kursai su šešiais skyriais. Tarp jų ir Humanitarinių mokslų – būtiniausias reikalas jaunai respublikai – kalbos, literatūros, istorijos studijos. Aukštųjų kursų profesūra, pasiryžusi dirbti pagal universitetinius principus ir programas. Vilnius jau už demarkacinės linijos. Vilniaus universitetas iš Kauno ir apskritai iš Lietuvos nebepasiekiamas.

1922 metais įkurtas Lietuvos universitetas. Jame pradeda dirbti ir Vincas Mykolaitis-Putinas; spaudoje pasirodo jo eilėraščių, kurie įeis į rinkinį „Tarp dviejų aušrų“ (1927), ir būsimieji žemininkai galynėsis su maginės galios intonacija: „Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!“ („Žemei“). Lietuviškas universitetas jau ir tiems, kurie tuo laiku, tais metais gimsta, kurie ir atokiausiuose kaimuose po šešerių–septynerių metų lankys pradžios mokyklas, mokysis Maironio, Vinco Kudirkos eilėraščių, o krašto pažinimo pamokos brandins jų ryšį su savo žeme. „Krašto pažinimas“ – ir keturių klasių baigimo pažymėjimuose su Lietuvos valstybės herbu bus įrašyta ši pradinė disciplina. Žemininkai – karta, išėjusi šių būtinųjų pradžios pamokų turinį.

„1920 metų karta“, – ištars Kazys Bradūnas ir mintį pratęs:

 

Mūsų naujųjų laikų literatūroje 1920 metai itin įsidėmėtini. Tais metais, kaip retai pasitaiko, yra gimę visa eilė plunksnos žmonių, kurių kūryba lietuvių literatūros raidoje jau palieka neištrinamus pėdsakus. Žodžiu, čia jau beveik galėtume kalbėti tiesiog apie 1920 metų mūsų rašytojų kartą[1].

 

K. Bradūnas gimęs 1917 metais, bet keleri metai reikšmės neturi. Iš tiesų yra ta lietuvių literatūrai svarbi trečio dešimtmečio karta, vis dar kokiu vardu paryškinama. Ir apie Eduardą Mieželaitį Kazio Bradūno pastebėta: „Tai rašytojas amžiaus prasme mūsų žemininkų kartos“[2]. Karta – atėjusių iš lietuviškos pradžios mokyklos, iš universiteto Kaune, atsikurto, ir iš giliosios universitetinės šaknies Vilniuje.

1937 metai; ima rodytis programiškėjančios būsimųjų žemininkų publikacijos. Debiutu „Ateityje“ susitinka Vytautas Mačernis ir Henrikas Nagys, atpažįsta vienas kito kūrybą kaip artimą. Įvyksta Pasaulinė paroda Paryžiuje, Lietuvių skyriaus komitetas užsako Juozui Mikėnui padidintą Rūpintojėlio skulptūrą, ieškoma giliųjų autentikos šaknų. Dalyvauja grafikai Paulius Augius (Paulius Augustinavičius), Viktoras Petravičius, tarptautinis jų įvertinimas daro didelį įspūdį jaunajai literatų kartai.

Iš prigimtinių šaknų kylančios tradicijos gyvybė, kuri septintame dešimtmetyje prasimuša ir okupuotoje Lietuvoje. Lyg ir nutolusios, o ir artimos sąsajos: neišvengiamai į viešumą turi išeiti Vytauto Mačernio poezija, ir Vytautas Kubilius su bičiuliais jau svarsto šią galimybę. Muziejininkas Vitas Valatka deda visas pastangas, kad poeto vardas nebūtų užmirštas Žemaitijoje. Vytautas Žalakevičius, talentingas režisierius, lietuviško kino kūrėjas, rengiasi filmui „Niekas nenorėjo mirti“ (1967). „Nebuvau įbaugintas. Buvau vienišas ir ieškojau stiprybės pavyzdžių“, – nepriklausomybės pradžioje prasitars Arvydui Juozaičiui. Grįžęs prie Ingmaro Bergmano, švedų kalba žiūrėjęs jo filmą „Šaltinis“, ­sa­k­mę apie Švediją.

 

Galbūt tada iškilo pagoniško šventojo ąžuolo vizija, barzdočiai lietuviai, Rūpintojėlis miško kryžkelėje. [...] Filmo pradžioje ir pabaigoje regimas prie ąžuolo prikaltas Rūpintojėlis yra originalas, pagal kurį J. Mikėnas sukūrė didžiąją Rūpintojėlio skulptūrą, pastatytą prieš Lietuvos paviljoną 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje ir simbolizavusią mūsų praeitį. Reik manyti, kad Rūpintojėlis kryžkelėje ir buvo visa ko pradžia[3].

 

Pradžia, kuri yra akivaizdi, bet ir slapta, ne visiems įžvelgiama. Grįžimais pradžios gaivinamos. Visuose ryškesniuose grįžimuose prie žemės, prie savasties matome ir didįjį skritulį – pasaulį su Paryžiumi, su Pasauline paroda. Rūpintojėlį, V. Žalakevičiaus įžvelgtą ir iš akcento pasirinkimo Pasaulinei parodai, ir iš perspektyvos, kuri kino menui jau buvo atverta I. Bergmano. „Literatūros lankai“, lydėję naujosios lietuvių poezijos antologiją „Žemė“ (Los Angeles, 1951), siekę estetinio gyvastingumo, pabrėžė būtinuosius ryšius su moderniuoju Vakarų menu.

Dramatiškomis ir vis sunkėjančiomis aplinkybėmis Lietuvai atgavus Vilnių, to laiko studentai dar spėjo įsibūti ir senojo universiteto auditorijose, kiemuose, įkvėpti ir jiems skirtõs seno laiko, senų knygų – ir iš Žygimanto Augusto bibliotekos – dvasios. Istorijos – be Vilniaus karališkoji Lietuvos istorijos gelmė nepasiekiama. Nepasiekiamas ka­ralius Mindaugas, Katedra, katedriškumas, jungiantis Lietuvą jau su viduramžių Europa.

Vilniaus matmuo įgilino būsimųjų žemininkų kūrybą. Ir nors tiesiogiai „Žemės“ antologijos organizatorius ir redaktorius Kazys Bradūnas ir nebuvo susitikęs su vilniečiu Juozu Kėkštu (Juozas Adomavičius), Vilniuje išleidusiu pirmąją knygą „Toks gyvenimas“ (1938), jo vieta a­ntologijoje reiškia ir Vilniaus žymę. Studentai humanitarai, at­sikėlę į Vilnių iš Kauno, gaivino kultūrinę Vilniaus jauseną, jungė su Lietuva.

Programiškiausiai apie Vilnių yra mąstęs Kazys Bradūnas, labiausiai ir telkęs savąją kartą, neužmiršęs žuvusiųjų – Vytauto Mačernio, Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno. Vytautas Mačernis – Vilniaus gidas: pagal nors ir laikiną pareigybę Vilniaus muziejuje. Su Pranute Aukštikalnyte.

Dvasinis kartos, siauresne prasme – žemininkų, centras yra V. Mačernis, anksti ir savo draugų pripažintas, toks ir išlikęs. Tad supran­tama, kad prie jo vis grįžtama, siekiant atnaujinti kūrybos suvokimą, dvasinę biografiją. Taip, disproporcija, kai pagalvojame kad ir apie H. Nagį, o ir apie kitus „Žemės“ autorius, juolab apie platesnį žemininkų ratą. Ar čia tik inercija? Ar rašymas skatina rašymą, knyga – knygą? K. Bradūno pastaba dar 1965 metais – su juntama nuoskauda:

 

Kai jau įsismaginame apie ką rašyti, tai ir galo nėra. O jau apie ką tylime, tai kaip nebylių nebyliai. Sakysim, kiek prirašėme įvairioje mūsų spaudoje apie Salomėją Nėrį. Turbūt niekada apie kurį kitą lietuvį rašytoją tiek per visą dvidešimtmetį neprirašėme. Neturime atskirų knygų apie Joną Aistį, Bernardą Brazdžionį ir jų kūrybą, o apie anų bendraamžę ir už juos kūrybingiau neprasišovusią Salomėją Nėrį ir parašėme, ir išleidome[4].

 

Taip, prirašėme, o kiek dar po 1965 metų! Ir dar bus rašoma. Kaip ir apie V. Mačernį, jauniausią lietuvių literatūros klasiką. Neįmenama, neatmenama mįslė ir vienu, ir kitu atveju, nors ir skirtingų planų. Išskirtinės prigimtys, tokių gilių jutimų, tokių būties kampų, kad tra­gedijų išvengti neįmanoma. Atsitiktinumai – ir kaip daugiaprasmės skeveldros – ima veikti kaip būtinybės. Tokiais likimais žmogaus pasaulyje byloja kažkas svarbaus ir slapto; suvokiame, kad byloja, o ką – neatspėjame. Tad vis ir vaikštome aplinkui. V. Mačernio kūryboje ir ­­likime poetai atpažįsta archetipines linijas. Rimvydas Stankevičius („Kertinis skiemuo“, 2015):

 

Mačiau, guli Mačernis kape –

Su ta pačia idea fixe, įstrigusia galvoj,

Su tokia pačia diagnoze, kaip manoji...

 

2020 metai, Henriko Nagio šimtmetis. Poeto, sukūrusio išplėstą mėlyno sniego metaforą:

 

Mes atradome savo žemę ir savo dangų.

Mėlyną žemę. Mėlyną dangų. Mėlyną sniegą

tarp kieto gruodo ir minkštų debesų.

 

Metafora, įsitvirtinusi lietuvių poezijoje – nuo Janinos Degutytės iki Donaldo Kajoko, bet ir bendriau.

2020 metai, Mamerto Indriliūno šimtmetis. Didelių dvasinių ir ­mentalinių galimybių buvo šis jaunas žuvęs humanitaras. Aukštų pajėgų – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje įžvelgė tai, ko iki tol niekam nebuvo pavykę įžvelgti: kad abstrakcijose, gal labiausiai nedaiktiškose vizijose, atskleidžiama gilioji daiktų esmė, kad jo „lietu­viškumas ne išviršinis, o esminis“ („M. K. Čiurlionis“). Apmąstydamas V. Mykolaitį-Putiną, poetas pirmasis išryškino žemės svarbą lietuvių kultūros tradicijoje („Vinco Mykolaičio-Putino lyrikos kelias“).

2021 metai, Vytauto Mačernio šimtmetis.

„Žemės“ antologijos septyniasdešimtmetis.

Ir laiko paskata grįžti. Pamėginti nors punktyriškai aprėpti didesnį žemininkų lauką, žmogaus prasmę žemėje susieti su platesniais kontekstais. Daugiau mąstyta apie žemininkus (gal neatsitiktinai – nuo 2018 me­tų, nuo Lietuvos Respublikos šimtmečio), apimant platesnį ratą, laikantis kartos rėmų, maždaug dešimtmečio – 1915–1925 metų. Galvota apie bendresnę žemės filosofiją, suintensyvintą Antrojo pasaulinio karo nuojautų, katastrofizmo. Apie žemėjautą, būdingą žemdirbiškajai Europai, įskaitant ir Lietuvą, juodos žemės, juodžemio turinčios ir savo mitiniuose vaizdiniuose. Žemiškoji (žemininkiškoji) pasaulėjauta būdinga ne tik poezijai, bet ir vaizduojamajam menui, grafikai ir tapybai, reiškusioms savitą prigimtybės jutimą. 1951 metais lyg krauju nutapyta Juzefos (Jutos) Čeičytės „Žemė“, jos variacijos; tie metai, kai buvo išleista ir „Žemė“, ne atsitiktiniai, bet reikia tai pamatyti.

 Grįžtama ir prie 2006 metais išleistos studijos „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių“ („Žemaičių praeitis“, t. 13). Penkiolika metų – netrumpas laikas, tačiau joje iš esmės nieko netaisyta: papildymai, vertinimų korekcijos atliktos pirmoje knygos dalyje. Poskyriu „Vytauto Mačernio įspaudai kartoje“ atidengiama naujesnių prieigų.

Jo poeziją tarsi atrakinantis stiliaus išdidumas (pagal Juozą Jurkų), galinga poezijos tėkmė, plukdanti ir menkesnius, bendresnius posmus, sakinius ar žodžius. V. Mykolaičio-Putino reakcija – netikėta ir patetiška, anot K. Bradūno, yra reakcija ir į jauno poeto stilių, tarsi atitikusį giliąją jo paties siekiamybę, bethoveniškos dvasios „Parafrazėse“ (1957) atsiskleisiančią ir kalbėjimo būdu – „Patetico“.

V. Kubiliaus vaidmuo, bent iš dalies grąžinant V. Mačernį į viešumą.

Ilgai ieškota pavadinimo, galiausiai sustota prie „Žemės keleivių“, nors ir neužmiršta, kad yra Petro Dirgėlos „Karalystė. Žemės keleivių epas“ (kn. 4, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004). Studija – tik fragmentinis pasakojimas apie poeziją ir poetus, susitikusius ir susitinkančius toje pačioje kelionėje.

„Žemės keleiviai“ – dviejų dalių. Pirma – bendresnė, apimanti žemininkų centrą ir kiek tolesnius jo ratilus ir pakraščius, reiškinius, pa­teikiamus ne tik tiesia, bet ir zigzagine linija – nuo žemininkų iki žemininkų. Antra dalis – V. Mačernis, atskirasis, vienišasis keleivis. Išlaikytas 2006 metų leidimo pavadinimas „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių“.

*** 

Kodėl „Žemės keleiviai“? Ir lietuvių jausenoje tas keleiviškumas, tas begalinis žmonių ėjimas žemės keliais ir vieškeliais giliai įspaustas. Petro Dirgėlos užmojis – kelių istorinių knygų žemės keleivių epas. Bega­lybės, bet ir ribos jausmas. Liūdesio formulė, nepriekaištingo kalbos tono – lyg vos nujaučiama ankstyvo Lietuvos rudens šviesa ant laukų ir kelių. Namo, namo, o vis benamiai, vieniši klajūnai, nepareinantys, nesugrįžtantys žemės keleiviai.

Ontologinis Salomėjos Nėries (Salomėja Bačinskaitė-Bučienė) klausimas, pasigirdęs iš pasaulio, iš Paryžiaus – jau prieš pat skaudžiąsias kryžkeles („Amžinas keleivi“ (1937)):

 

 O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi,

 Šioj didžiulėj žemėj vietos nerandi?

 

Pasigirdęs laiku, kai tie, kurie buvo gimę jos kūrybos pradžiose, jau kalbėjo apie savo poezijos programas – kitas, naujas. Dar gimnazistas H. Nagys savąjį poezijos supratimą tikrino pagal S. Nėries lyriką, o kaip poetas nuo jos sparčiai tolo.

Su nuostaba – ir tik dabar – matau, kad V. Mačernio sonetas „Pra­einančiam pasaulyje praeisiu...“, parašytas prieš kelis mėnesius iki ­mirties, yra artimas S. Nėries eilėraščiui „Nebark manęs!“ Skirtingos pradžios, pirmieji posmai, kur ryškiau girdimi atskiri balsai, o toliau – artėjimas į tą patį amžinybės kelią, skiriantis moteriško ir vyriško kalbėjimo individualumui.

Salomėja Nėris:

 

Aš atėjau pašokti džiaugsmo šokio

Ir padainuoti vasaros dainos, –

Sukurt ugnelę, – saulei nusijuokti, –

Tegu ilgai ilgai ji jum liepsnos.

 

Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja –

Per vystančius laukus – žiogelio lydima.

Aš nieko neėmiau – už viską sumokėjau

Širdies krauju – nemirštama daina.

 

Vytautas Mačernis:

 

Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,

Aš paragausiu, vynas ar svaigus,

Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,

Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;

 

Ir mylimos nerūpestingą veidą

Lengvai palietęs pirštais virpančiais,

Triukšmingai muzikai aplinkui aidint

Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,

Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,

Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.

 

Tekstus jungia ir įvaizdžiai, ir intonacija, bet lemia ne tai. Lemia absoliutaus išėjimo ontologija, aukštas būties tragikos etosas, susidarantis žmogaus mirtingumo, vienišumo ir kūrybingumo sankirtose. Nesunku jausti ir abiejų tekstų artimumą giliajai V. Mykolaičio-Putino atsisveikinimo tonacijai – nuo „Užgeso žiburiai“ iki „Benamio dainų“.

Būsimieji žemininkai prasminio atramos taško ieškojo ir kaip sustabdytos kelionės, tačiau keleivio lazdą jie turėjo imti į rankas ir kaip lemtį. Ne vienu atveju – išeiti žemės keliais ir negrįžti. Išėjusiems negrįžti – pagal Marių Katiliškį, prigimtinį žemininką. V. Mačernis, likęs savo gimtinės kalnelyje, ir išeivijoje savo kartą jungė.

1961 metais (Kazio Bradūno redaguota, dr Albino Šmulkščio, poeto ir filantropo, finansuota) išleista Vytauto Mačernio „Poezija“ – su jam skirtomis epitafijomis, palydimuoju Alfonso Nykos-Niliūno (Alfonsas Čip­kus) straipsniu. Iliustruota taip pat kaip ir V. Mačernis iš Žemaičių Kalvarijos kilusio P. Augiaus, vieno ryškiausių naujosios krypties gra­fi­kų. Ryškus jo darbas – S. Nėries eiliuotos pasakos apie Eglę iliustracijos. Poetai ir grafikai jautė bendrą prigimtinės pasaulėjautos erdvę. V. Ma­černio „Poezijos“ leidimu bent iš dalies įgyvendintas programinis jaunųjų poetų siekinys – suartėti su dailės pasiekimais, įeiti į bendrą kelią.

Ir penkto dešimtmečio kartai, pasirodžiusiai Lietuvos žemėje tuo metu, kai V. Mačernis ir jo bičiuliai projektavo būsimuosius savo kūrybos kelius, per jauniems išeiti, žemės keleivių sintagma, sintaksinė prasminė jos forma liko svarbi.

Savaip ją girdėjo Bronius Radzevičius, Birutė Baltrušaitytė, Petras Dirgėla, Rimantas Šavelis, Gytis Lukšas, Arvydas Šliogeris B. Radze­vičiaus „Priešaušrio vieškelius“ interpretavo kaip egzistencinį išėjimo dokumentą [5].

Gal vėliausias balsas – Antano Ramono, visąlaik jautusio kelią po kojomis ir praeinamybės liūdesį. Prarasta, prarasta, prarasta – kartos ­Jonas Mekas, bet gal ir ne – ta šviesa, ji yra, eik ir išvysi, eik ir išvysi, pabandyk ištarti, pabandyk sugauti kadru ar muzikos akordu. Nupiešti – ir krintančią ant numintų žemėtų batų – kaip Vincento van Gogho paveiksle.

Klausimas, kuris galėtų būti ir atsakymas, kodėl į pasaulį iškeliavusiai daliai trečio dešimtmečio kartos lietuvių menininkų buvo gy­vybiškai svarbu savo žemę išsaugoti savyje ir kaip patirtį, ir kaip susikurtą viziją. A. Nykos-Niliūno dienoraštiškoji žemė yra ir ypatinga dvasinė patirtis, ir išskirtinė tos patirties saugykla, kurioje – mažiausiai perkeisti patirti pavidalai. 1996 balandžio 14:

 

Tik aš esu čia. Mano siela tebevaikšto paupiais arba eina paskui gyvulių bandas Nemeikščiuose.

 

Savumo keliais (paupiais arba paskui gyvulių bandas) tebevaikštanti siela, amžinoji keleivė. Sielos laikas, siela rašoma ir perrašoma. Nuo Vytauto Mačernio „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį...“ iki Birutės Pūkelevičiūtės poetinės prozos poemoje „Du keleiviai“:

 

Nes jeigu sielos neturiu, ką gi man taip skauda?

Ką taip geliančiai skauda?

 

Sunku užbrėžti ribą, kur dar žemininkai ir kur jau bežemiai: šalutinis H. Nagio eilėraščio „Prisijaukinsiu sakalą“ sakinys apie sakalus:

 

kad krypuotų

ant mano –

žemaičio sūnaus bežemio –

peties.

 

Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė), Henriko sesuo, gimusi 1927 metais, pirmasis jos rinkinys, išėjęs 1955 metais, egzodinio žemininkų įsitvirtinimo laiku, išlaikanti stiprų gimtosios žemės, jos prarasties motyvą. Jos artimumas Janinai Degutytei (g. 1928) leidžia galvoti bent apie žemininkų pasaulėvokos ataidėjimus. M. K. Čiurlionio, senųjų dainų motyvai, metafora („Ant žemės delno“ (1962)):

 

Laiko mane kaip smiltį

Žemė ant savo delno.

 

Jautrumas gamtai, tik kuris ir gali skatinti ekologinį požiūrį („Eglės laidojimas“):

 

Prie vartų jau laukia šešėlis

palaidotos lauko eglės...

 

Galima ir ši linija – iš žemininkų į ekologinę poezijos sąžinę.   

 

***

 

Studiją „Žemės keleiviai“ ryžosi leisti Vilniaus dailės akademijos leidykla, ir pratęsdama „Karalių gėlės iš Žemaitijos pelkių“ užduotą temą, ir vykdydama laisvai prisiimtus įsipareigojimus kultūrai, platesnius negu tiesioginė jos paskirtis.

 

 


[1]      Kazys Bradūnas, Kertinė paraštė, Vilnius: Lietuvių literarūros ir tautosakos institutas, 2017, p. 72.

[2]      Ten pat, p. 190.

[3]      Juozas Budraitis, Margarita Matulytė, Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams, ­Vilnius: R. Paknio leidykla, 2015, p. 54.

[4]      Kazys Bradūnas, Kertinė paraštė, p. 190.

[5]      Arvydas Šliogeris, Sietuvos. Eseistikos rinktinė, Vilnius: Mintis, 1992, p. 216.

 


Leidimo metai / Release date: 2021
Apimtis / Pages: 359 p
Viršeliai / Covers: minkšti / paperback
Tiražas / Print run: 300
ISBN 978-609-447-350-0
Kaina / Price: 10,9 €
Panašūs leidiniai

Sudarytojai: Adomas Butrimas, Marius Iršėnas

 Pristatome Žemaičių krašto archeologų, istorikų, literatų, kalbininkų, meno ir kultūros istorikų bandymą aptarti istorijos ir kultūros faktus, įvykius, lėmusius ir lemiančius Žemaičių išskirtinumą ir savitumą. Ši knyga mus kviečia pažvelgti į žemaičių kultūros kūrėjų idealų viršūnės, į netekčių ir tragedijų, kurios yra išlikimo istorijoje, kainą.

Kaina / Price: 27,25 €

Adomas Butrimas, Valdemaras Šimėnas, Marius Iršėnas

Vadovas po žemaičių „Alkos“ muziejaus archeologinę ekspoziciją.

Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas.

Kaina / Price: 3,27 €
© Vilniaus dailės akademijos leidykla
Dominikonų g. 15, VIlnius LT-01131
Tel. 8 5 279 10 15 (direkcija)
Įmonės kodas: 111950439
PVM mokėtojo kodas LT 100003222911
AB bankas „Swedbank“
A.s. LT35 7300 0100 0245 5757