Tai neseniai mirusios garsios išeivijos dailininkės paskutinis, nebaigtas darbas, supintas iš autentiškų archyvinių dokumentų, fotografijų ir atsiminimų fragmentų. Geriausiai jį apibūdina pati sudarytoja pratarmėje sakydama: „Šioje knygoje noriu į vieną būrį sutelkti išblaškytą, ištremtą ir nekaltai nubaustą savo šeimą, giminaičius. Savo mylimam tėveliui Ignui Urbaičiui, kurio palaikai dūli nežinia kur Sibiro platybėse, noriu pastatyti nors nedidelį paminklą“.
Petras Gintalas lietuvių dailėje ryškiausią pėdsaką įspaudė (ir toliau tebespaudžia) būtent medaliais. Petro Gintalo sukurtus medalius apytikriai būtų galima skirstyti pagal tematiką: skirti asmenims / personažams, miestams ir sau pačiam, savo asmeninei istorijai. Ir kiekvienas jų, ir visi drauge, žinoma, skirti atminčiai.
Dviejų žinomų dailėtyrininkų - VDA garbės daktaro Vlado Drėmos (1910-1995) ir jo mokytojo, ilgamečio Varšuvos nacionalinio muziejas direktoriaus prof. Stanislawo Lorentzo (1899-1989) laiškai.