Mokymo priemonė „Bažnytinė dailė ir visuomenė“ yra išplėstinė kurso programa, apibrėžianti jo struktūrą ir pagrindinius akcentus. Drauge tai – atmintinė, padedanti individualiai, konsultuojant dėstytojui arba savarankiškai, gilintis į bažnytinės dailės problematiką. Daugelį programos klausimų siekta suformuluoti problemiškai, skatinant pačius studentus apmąstyti galimus jų sprendimus. Seminarų metu numatomos diskusijos ypač aktualiais, pvz., bažnytinio kičo sampratos klausimais. Kai kurios „Turinyje“ nurodytos temos (pvz., ikonoklastų kovų istorija, lietuvių menotyrininkų vykdomi sakralinio meno bei LDK pamaldumo istorijos tyrimai) gali likti neaptartos bendrųjų paskaitų metu. Tačiau eilę suformuluotų temų galima analizuoti išsamiau, atsižvelgiant į tuo metu vykstančias bažnytinės dailės parodas, svarbių sakralinių objektų renovaciją, naujų kūrinių atradimus, kitas aktualijas. Antai mokymo priemonėje nenurodyti seminarai bažnyčiose, kur derėtų aptarti sakralinės dailės kūrinius autentiškoje jų funkcionavimo aplinkoje. Darbas su meno objektais organizuojamas pagal susidariusios kurso klausytojų grupės pasirengimo lygį ir profesinius poreikius. Šis kursas ir jį lydinti mokymo priemonė yra pirmasis bandymas formuoti dailės ir dailėtyros studentų bažnytinio meno pažinimo pradmenis. Kol kas nėra nė vieno šios temos vadovėlio nei programos lietuvių kalba. Mūsų viešosiose ir asmeninėse bibliotekose labai stinga tinkamos ir patikimos literatūros užsienio kalbomis, o turimoji ne visada prieinama studentams. Tais atvejais, kai pasinaudojant nurodyta bibliografija galima nesunkiai gauti reikiamą informaciją, paskaitos skaitomos glaustai. Temas, kurioms medžiagos stinga, mokymo priemonė atskleidžia išsamiau. Studentams siūlomi pagrindinės literatūros sąrašai buvo sudaryti atsižvelgiant į Vilniaus bibliotekų, visų pirma Vilniaus dailės akademijos, Vilniaus universiteto ir Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, fondų turinį.