Kolektyvinėje monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ siekiama suformuluoti visuminę Lietuvos teatro raidos po 1990 metų koncepciją, išryškinti estetinės, visuomeninės, politinės teatro ir jo formų kaitos tendencijas istorinių slinkčių, tapatybės konstravimo bei globalizacijos iššūkių kontelkstuose.

Straipsnių rinkinys skirtas tiems, kurie pasigenda ryškesnio moteriškumo reprezentacijos išryškinimo,  moteriškosios  tapatybės atskleidimo  ir  vis labiau  ryškėjančio  moterų indėlio  mūsų visuomenėje šiandien