Monografijoje nuobodulys pasitelkiamas kaip estetinė kategorija, padedanti paaiškinti XX a. antrosios pusės meno tendenciją vaizduoti paprasčiausius daiktus, vengti prasmės ar apskritai nutilti. Nuobodulio estetika parodoma kaip paradoksas, kai estetinė patirtis kuriama iš kasdienybės banalumo, nuo kurio menas paprastai padeda pabėgti. Visos nuobodulio estetikos strategijos – kalbėjimas apie nuobodulį, monotoniška raiška, banalių objektų ir kasdieniškų erdvių vaizdavimas, atsitiktinumas ir laiko lėtinimas – randamos ir analizuojamos devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje, taip išryškinant jos reikšmių turtingumą ir ryšius su pasaulio kontekstu.
Monografijoje „Camera obscura. Lietuvos fotografijos istorija“ pirmą kartą išsamiai pristatoma Lietuvos fotografijos raida 1839–1945 m.
Albume pateikiamos Mažeikių muziejaus nuotraukos, taip pat, publikuojamos fotografijos iš Merkelio Račkausko gimnazijos, asmeninių Mariaus Jankausko, Antano Žulpos kolekcijų ir Motuzų šeimos archyvo. Nuotraukos atsispindi kokie Mažeikiai buvo iki nepriklausomybės ir kuo jie tapo artėjant naujoms okupacijoms.