Meno projektas yra grindžiamas pamatine nuostata, kad kolektyviai vykdomi meniniai procesai ir jų metu įgyjama patirtis potencialiai padeda žmogui integruotis į visuomenę, prisitaikyti prie jos reikalavimų arba suteikia pasitikėjimo priešintis socialinės aplinkos spaudimui. Tyrinėjama bendrų meninių projektų įtaka tikslinės grupės nariams, jų santykiams, interesams, taip pat kreipiamas dėmesys į meninės patirties ir meninių išgyvenimų poveikį projekto dalyvių bendravimui, sąveikai, socializacijos ir sveikimo dinamikai. Meninio tyrimo metu inicijuoju dailės užsiėmimus pasirinktai psichiatrinės ligoninės pacientų, socialinės globos namų klientų grupei, kaip lygiateisis narys dalyvauju jos veikloje, drauge stebiu ir analizuoju tos grupės veiklą, koncentruodamasi į joje besimezgančius sąveikos, barjerų įveikimo ir komunikavimo momentus. Tačiau nesitenkinu tik socialinės terapinės veiklos organizavimu, bet joje įgytą patirtį siekiu transformuoti į tapybinę veiklą, vykdomą atsiribojus nuo grupinių užsiėmimų. Portretų cikle „Paribio portretai“ nesistengiu įamžinti konkrečių žmonių, tiesiog bandau vizualizuoti atmintį - to momento būseną, pavidalą. Mano tapybos tikslas ne atvaizduoti kūną, tai yra tradiciškai suvokiamą portretą, bet atskleisti portretuojamojo būseną, nors kita vertus – tai tik mano individualus, asmeninis požiūris į žmogų.