Disertacijoje tyrinėjamas netikrumo fenomenas šiuolaikinėje kultūroje ir jo sąsajos su fotografija. Darbo tikslas yra parodyti netikrumą kaip rezonanso liniją tarp meno kūrinio ir žiūrovo, akcentuojant tai, jog rezonansas įmanomas tuomet, kai sutampa tiek kūrinio (ar menininko) kuriamas netikrumas – su žiūrovo aplinka ir joje patiriamu netikrumu. Netikrumas  šiame darbe nagrinėjamas kaip estetinis principas ir kaip platesnis - kultūrinis fenomenas. Pastarasis nukreipia mus į vieną pagrindinių filosofinių svarstymų - kas yra tikra? Svarbiausias šios diskusijos komponentas yra pagrindo problema. Darbe, tyrinėjant Don Žuano istorijas nuo XVII amžiaus iki dabar, sekama, kaip  vakarų kultūroje konstruojami ir griaunami metafiziniai (anapusiniai) pagrindai. Atsižvelgiant į tai, stebima, kaip kinta tikrumo ir netikrumo ribos. Taip pat šiose istorijose išryškėja gamtos (šiapusybės) vieta ir veikimas pažinimo struktūrose, kurį pratesiu tyrinėdama fotografiją. Ši medija talpina savyje dvi priešingas laiko sampratas. Viena kyla iš Niutono dėsnių – kur laikas ir erdvė yra Absoliutūs, esantys už šios realybės ribų. Fotografijoje tai išryškėja per suobjektinto laiko idėją, kuria remiantis konstruojamas fotografijos tikrumas ar tikėjimas jos tikrumu. Kitas laiko aspektas atskleidžia per Heisenbergo „neapibrėžtumo principą“. Tai nenumatomumas ir atsitiktinumas, kuris taip pat reiškiasi fotografijoje, tik jau ne per objektyvios tiesos patvirtinimo ieškojimą, o poveikio tikrumą, kuriam sąlygas sudaro pačios fotografijos savybė fiksuoti viską, su smulkiausiomis detalėmis, kurių kartais nepastebi ir pats fotografas, o taip pat žiūrovo sąmonė, kur sprendimai apie atvaizdą yra tikimybiniai ir paremti patirtimi bei atmintimi, o ne objektyviu matymu ar žiniomis.

Visgi šie skirtingi sluoksniai reiškiasi toje pačioje – fotografijos medijoje. Šie prieštaravimai sukuria kūrybinę, dinaminę įtampą, kurią menininkas sąmoningai gali panaudoti kurdamas paveikius meno kūrinius.