Pagrindinis šio tyrimo objektas yra spalvos fenomeno samprata Bauhauzo mokyklos estetikoje ir meno praktikoje. Kritinės analizės centre – spalvos fenomeno savitumas ir jo suvokimo problemos, kurios buvo svarbiausios ir analizei pasirinktiems menininkams – Vasilijui Kandinskiui, Pauliui Klee, Johannesui Ittenui ir jų mokiniui, Bauhauzo ir vėliau JAV Black Mountain koledžo ryškiausiam dėstytojui Josefui Albersui. Pasirinkdami filosofines prieigas savo spalvos tyrimams, jie sureikšmino idėją ir iškėlė kuriančią minties galią. Parodydami kaip įvairūs meno pasaulio reiškiniai susiję konceptualiame lygmenyje, akcentavo suvokimo, mąstymo svarbą, taikomuosius spalvos fenomeno aspektus laikydami antraeiliais. Todėl disertacijoje susitelkiama ties spalvos samprata, taikomuosius aspektus tikslingai paliekant už šio darbo ribų. Siekiama skirtingų kūrėjų spalvos interpretacijas parodyti kaip sintetinę – sąlygiškai vieningą teoriją ar greičiau meno filosofiją, nešančią tą pačią, neklasikinės estetikos žinią. Tokiu būdu tyrime tarsi brėžiama linija jungianti Bauhauzo (Klee, Kandinskis, Ittenas), Black Mountain koledžo (Albersas) ir mūsų šalies dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio spalvos fenomeno sampratas.

Disertacijoje aptartų dailininkų - teoretikų Kandinskio, Klee, Itteno, Alberso spalvos projektai gali būti suprasti ir interpretuoti kaip šiandien meno disciplinų pedagoginei sistemai aktualūs tarpdalykiniai meniniai tyrimai. Jie išsiskiria teorijos ir praktikos jungties savitumu, tyliųjų žinių parodymo būdais bei tyrimo kaip atviro klausimo modeliu – nuolat improvizuojant išskleidžiamos tiriamo fenomeno (spalvos) raiškos galimybės. Čiurlioniško spalvos projekto savybės – meno praktikos ir intelektinių žinių santykio pasirodymas jo koloristinėje sistemoje taip pat leidžia jo kūrybą interpretuoti kaip meninį tyrimą.