Sudarytojas /  Edited by Romualdas Kučinskas
Lietuvių kalbos redaktorė /  Lithuanian language editor Teresė Valiuvienė
Dizainerė / Designer Rasa Janulevičiūtė

[English below]

   Devintą kartą vykusios kūrybinės parametrinės architektūros dirbtuvės įgavo pastovų ritmą ir pobūdį, tapo matomos viešumoje, atrado stabilią vietą Vilniaus dailės akademijos (toliau – Akademija, VDA) studijų programose. Todėl atėjo laikas apibendrinti sukauptą patirtį ir pažvelgti į priekį.

   Už kūrybinių dirbtuvių atsiradimą ir gyvavimą reikia dėkoti Architektūros katedros alumnams. Idėją rengti tokio pobūdžio kūrybines dirbtuves iškėlė Akademijos absolventė Rasa Navasaitytė, pasiūliusi supažindinti studentus su pažangiomis projektavimo technologijomis ir idėjomis, į pagalbą pasikvietusi kolegą Danielį Koehlerį. Pasiūlymas susipažinti su Austrijos universitetuose įgyta patirtimi mūsų katedrai pasirodė viliojantis, ir šių eilučių autorius tapo naujų kūrybinių dirbtuvių kuratoriumi, o skaitmeninės architektūros temą įtraukus į studijų programą – ir koordinuojančiu šio dalyko dėstytoju.

   Nuo 2011 m. įvyko dvi kūrybinių dirbtuvių serijos įvairiomis skaitmeninės architektūros temomis, dirbtuvių rezultatai aptarti su kviestiniais profesoriais iš Skandinavijos architektūros mokyklų, parengti projektai ir maketai eksponuoti įvairiose viešosiose erdvėse, pradedant Akademijos galerijomis, Nacionaline dailės galerija, Lietuvos architektų sąjunga Vilniuje, Talino architektūros bienale (TAB‘2017) ir baigiant paroda „ARTVilnius’19“.

   Dirbtuvių metu studentai įgijo daugiau patirties projektavimo srityje, didėjo jų įgūdžiai naudotis ­Lie­tuvos architektūros mokyklų kontekste puikia Akademijos technine baze su 3D spausdintuvais, lazerinėmis pjaustyklėmis ir CNC staklėmis. Vyko eksperimentavimas su įvairiomis medžiagomis, pradedant popieriumi, gofruotuoju kartonu, putplasčiu, plastiku ir baigiant aliuminio lakštais, medžio dulkių plokštėmis ir fanera. Studentai pamažu išbandė ne tik projektavimo, bet ir architektams neįprastas gamybos ir surinkimo procesus valdyti padedančias programas. Tai įgalino siekti dar geresnių rezultatų ir nuo nedidelio mastelio, sutartinio dydžio maketų pereiti prie realaus dydžio objektų. Savotiška šio periodo kulminacija tapo natūralaus dydžio prototipas, skliautinė konstrukcija, pademonstruota Litexpo paviljone, tarptautinėje parodoje „ARTVilnius’19“.

   Per šį laikotarpį keitėsi skaitmeninės programos ir temos, kūrybinių dirbtuvių vadovai. Akademijoje užaugo skaitmeninės architektūros entuziastų grupė, kuri perėmė vadovavimą studentų darbams kūrybinėse dirbtuvėse. Pačios dirbtuvės vyko keliose vietose, buvo dirbama Vilniuje ir Nidos meno kolo­nijoje, kur naudotasi puikiai tam pritaikyta aplinka ir lazerį turinčiomis dirbtuvėmis.
Turinys nuosekliai išsiskyrė į dvi dalis – teorinę ir praktinę. Teorinėje dalyje studentai susipažįsta su 3D modeliavimo programomis, iš architektūros moks­lo kylančiais teoriniais formos generavimo klausimais, diskutuoja Manfredo Tafuri, Bruno Latour ir kitų autorių teorijų kontekste. Šios dalies tematika pamažu apima iš Vienos taikomosios dailės universiteto (Die Angewandte), Aplinkos projektavimo strategijų laboratorijos Insbruke (lab-eds.org), ­Bart­letto architektūros mokyklos (UCL), Lundo universiteto perimtas ir Vilniuje nagrinėjamas temas. Praktinėje dalyje studentai ­turėjo progos susipažinti su gamybos ir surinkimo procesus valdančiomis programomis, išbandyti Danijos karališkosios dailės akade­mijos architektūros, dizaino ir paminklosaugos mokyklų Informacinių technologijų ir architektūros centre (KADK CITA) ir Lozanos federalinio politech­nikos instituto Medienos konstrukcijų laboratorijoje (EPFL IBOIS) naudojamas realaus dydžio maketų gamybos technikas.

   Praktinė dalis studentams tapo dideliu atradimu ir džiaugsmu. Buvo išbandyta darbų seka nuo A iki Z. Dirbant keliomis tarpusavyje suderintomis programomis ne tik modeliuota architektūrinė ­forma, bet ir konstruota jos struktūra, ruošti struktūros elementai gamybai ir surinkimui. Dirbant tokiu būdu visiškai priartėta prie sumanymo realizacijos, kurios taip trūksta sėdint „nuobodžiose teorinėse paskaitose“.

   Kūrybinės dirbtuvės sudomino ir kitų Akademijos specialybių studentus ir dėstytojus. Vienu metu dirbtuvių vadovai dirbo su generatyviniu dizainu besidominčiais Vizualiosios komunikacijos programos magistrantais ir dėstytojais.
Taigi kas iš viso to seka? Manau, kad kylantys klausimai dalijasi į dvi kryptis – praktinę ir diskur­syviąją. Praktiniai klausimai turėtų padėti atsakyti, kokia linkme toliau vyks šios konkrečios kūrybinės dirbtuvės, o diskursyvieji turės rasti atsakymus, kaip Architektūros katedra įsivaizduoja rytdienos architektą, kuria kryptimi keisis ši profesija ateities, beveik neabejotinai skaitmeniniame, pasaulyje.

   Praktinės krypties iššūkiai tik iš pradžių atrodo nelabai sudėtingi. Studijų formato neperžengiančios kūrybinės dirbtuvės neblogai įsikomponuoja į kasdieninę rutiną, yra labai mėgstamos studentų, apie jas žinoma už Akademijos ribų. Tačiau nuolatiniai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Akademijos administracijos raginimai komercializuoti studijas, dalyvauti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklose verčia imtis projektų, kurie yra ­sunkiai suderinami su studijų rutina.
Ėmus megzti ryšius su Medienos pramonės ­asociacijos nariais ir atlikus pirmuosius bandymus, paaiškėjo, kad eksperimentinių prototipų gamyba virsta rimtu išbandymu studijų tvarkaraščiams, ­Akademijos personalui ir techninei bazei. Ne ma­žesniu iššūkiu tampa ir sąlyčio taškų su partneriais paieška. Šie išbandymai verčia galvoti apie lankstesnį tvarkaraštį, papildomas lėšas personalui ar techninės bazės plėtrą, prototipų statybai tinkamų vietų paiešką. Kartais, visa tai sudėjus, užduotis atrodo kaip „misija neįmanoma“, tačiau rezultatų kokiu nors būdu vis dėlto pasiekiama. Todėl bandymai komercia­lizuoti tyrimus bus tęsiami, ieškant efektyvesnių bendradarbiavimo formų, naujų skaitmeninės ar­chitektūros pritaikymo galimybių ir partnerių.
Diskursyvus požiūris į skaitmeninę architektūrą atveria labai platų kontekstą, siūlo keletą atsakymo variantų ir perspektyvą tolesnėms diskusijoms. Kom­piuteriais valdomas projektavimo procesas ir architekto specialybė pasuko keliomis jau dabar matomomis kryptimis.

   Pirmoji kryptis – geometrine progresija didė­jančios kompiuterinės technikos ir programinės įrangos galimybės, virtualios realybės, architektūros ir vizua­lizavimo sąsajos. Tikrovę pranokstančios projektų vizualizacijos, buvusios sunkiai įmanomos dar prieš porą dešimtmečių, šiandien jau nebestebina net ­ei­linių vartotojų. Itin realistiškas aplinkos atvaizdavimas paplito labai plačiai – pradedant architektūrine grafika ir baigiant visiems prieinamais kompiuteriniais žaidimais. O architektai, pragyvenantys iš vizualizacijų kūrimo, tapo atskiros spe­cializacijos prak­tikais. Nemaža dalis šių specialistų studijavo VDA ir vienu metu aplink ją buvo bepradedantis formuotis menkinantis vizualizatorių mokyklos amplua. ­Laimei, keičiantis mokyklos prioritetams, šis amplua taip pat menksta.

   Antroji kryptis – vis didesnė projektavimo pro­cesų integracija. Kadaise didelė naudojamų legalių ir nelegalių programų įvairovė, menkas asmeninių kompiuterių skaičius, apgailėtinai mažõs duomenų apimties diskeliai (angl. floppy disc) buvo didelė kliūtis integracijai. Šiandien gerai išplėtotas 4G ryšys ir ­informacinis pastato modeliavimas (angl. Building Information Modelling – BIM), integruojantis visas inžinerines ir architektūrines pastato projekto dalis, pamažu tampa rutina stambiose projektavimo įmonėse ir techninės pakraipos architektūros mokyklose ­Lietuvoje. Naudojantis BIM pasiekiamas efek­tyvumas yra nuolat pabrėžiamas šios pakraipos šalininkų, o tarp Akademijos absolventų jau yra ­architektų, persikvalifikavusių į BIM projektų vadovus. Tačiau klausimas, ar BIM turi tapti architektų ar inžinierių interesų lauku, lieka atviras.

   Dar viena galima skaitmeninės architektūros kryptis – eksperimentinių tyrimų veikla. Antropo­cenas, tvari architektūra, globalinis skaitmeninis tinklas, robotizacija, 3D spauda paremta gamyba ir statyba yra temos, ateinančios į architektūrą iš kitų sričių – filosofijos, politikos, technologinių ir socialinių mokslų. Jas kelia tarpdiscipliniškumo dvasia veikti siekiantys jauni architektai, tarp kurių – Europos mokyklose išsilavinimą gavę Vilniaus dailės akademijos absolventai. Naujos temos kelia ir naujus iššūkius architek­tūrai. Tikiu, kad šioje terpėje savo vietą turės rasti ir skaitmeninė architektūra, ypač žinių pritaikymas lietuviškame kontekste. Tiesa, tai nebus padaryta greitai arba lengvai. Dėl vyraujančio pragmatiško požiūrio ir orientavimosi į artimą perspektyvą iš­vardytos temos nesulaukia didesnio architektų praktikų pritarimo. Tenka apgailestauti, kad apie tai labai menkai diskutuojama ir akademi­nėje aplinkoje, orien­tuotoje į kvalifikuotų praktikų, galinčių iš karto įsilieti į darbo rinką, rengimą.

   Apskritai paėmus, aplink skaitmeninę architek­tūrą išsidėsto platus galimybių spektras. Tačiau didžiausią svorį šiame spektre vis dėlto turi industriniais metodais besivadovaujantis statybos sektorius ir nekilnojamojo turto projektų plėtotojai. Todėl artimiausioje ateityje šie faktoriai darys lemiamą įtaką architekto profesijai. O visos kitos profesinės galimybės turės rasti savo vietą šalia jų, Dailės akademijos architektai taip pat. Tam turėtų padėti aiškus mūsų mokyklos savitumų, stipriųjų jos ypatybių ­supratimas.
Vienu iš tokių savitumų galima būtų laikyti teminį atvirumą. Iš architektų praktikų sudaryta Architek­tūros katedra neturi humanitariniams ar technikos mokslams būdingo iš anksto patvirtinto tyrimo krypčių ar temų sąrašo. Ir nors visi dėstytojai turime patirties dirbti specifinėse, siaurose projektavimo srityse, kiekvieną kartą esame atviri magistrų tyrimo ir baigiamųjų darbų temų atžvilgiu. Visa tai virsta galimybe eksperimentuoti nauja tema. Atvirumas, eksperimentavimas ir darbas su nedidelėmis studentų grupėmis virsta dar viena galimybe individualiai ­prieiti prie kiekvieno atvejo, įžvelgti jaunų tyrėjų ­talentą, dėti pagrindus būsimiems tyrimams.

   Akademijos koridoriuose sklandanti istorinės beaux arts mokyklos legenda ir gretimuose aukštuose įsikūrusios vizualiųjų menų katedros neformaliu būdu nuolat skatina architektūros studentus peržengti racionalumo ribas, eksperimentuoti, ieškoti vizualiai išraiškingų sprendimų. Todėl net kompiu­teriu modeliuojami ir iš tvirtų medžiagų realizuoti eksperimentiniai objektai ne visada pasiduoda ar­chitektoninei logikai, ima krėsti piktus pokštus pačiu nepalankiausiu momentu. Tuomet paprastai gelbsti viena Akademijoje labai vertinama teisė. Tai teisė suklysti. O suklydus – toliau eksperimentuoti, ­tyrinėti architektūros, skaitmeninių technologijų ir išraiškingumo sąsajas.

---------------

Organised for the ninth time, the Parametric Architecture Creative Workshop has acquired a constant rhythm and character, become visible in the media, and found a well-defined place within the study programmes of the Vilnius Academy of Arts (VAA). Thus, now is the right time to summarize the experience gained and look at future prospects.

The workshop came into existence thanks to the initiative of the alumni of the Department of Architecture. The Academy graduate Rasa Navasaitytė was the one who proposed the idea to organise this type of workshop, having suggested the possibility of introducing students to advanced design techno­lo­gies and ideas with the help of her colleague Daniel Koehler. Our department was very enthusiastic about the prospect of gaining experience acquired at Austrian universities, and the author of these lines became the coordinator of the new workshop. After the topic of Digital Architecture was included in the study curriculum, R. Kučinskas became the coordinating teacher of this subject.

Since 2011, two cycles of workshops have been held on a variety of topics related to digital architecture. The outcomes of these workshops were discussed with guest professors from architecture schools in Scandinavia, while the students’ projects and models were exhibited in various public spaces, including the galleries of the Academy, the National Art Gallery, the Architects’ Association of Lithuania in Vilnius, Tallinn Architecture Biennale (TAB 2017), and the international art fair ARTVilnius’19.

During the workshops, the students gained design experience and developed skills that enabled them to use the Academy’s technical infrastructure, which is well-developed within the context of the Lithuanian schools of architecture and includes 3D printers, laser cutters and CNC machines. They ­conducted experiments with a variety of materials ranging from paper, corrugated cardboard, foam and plastic to aluminium sheets, wood particle boards and plywood. The students were gradually introduced not only to design software but also to computer programs that architects are not familiar with and that help control production and assembly processes. This enabled them to strive for more ­ambitious results and to transition from small-scale conceptual models to full-size objects. This period, in a sense, culminated in the production of a full-size dome structure prototype, featured in the Litexpo Exhibition and Congress Center for the international art fair ARTVilnius’19.

This period saw changes in digital programs and topics, creative workshop supervisors. In the Acade­my, a group of digital architecture enthusiasts had grown, and took over the supervision of student projects for the workshops. They took place in several locations, i.e. Vilnius and the Nida Art Colony, where students made use of the infrastructure perfectly suited for their projects and the studio which is “armed” with a laser emitter.

The content of the workshops was gradually divided into two parts, theoretical and practical. In the theoretical part, the students are introduced to 3D modelling programs, the theoretical issues of form generation in the discipline of architecture and discuss issues within the frameworks of the theories of Manfredo Tafuri, Bruno Latour and other authors. The structure of this part gradually covers themes originally developed in Angewandte Wien, lab-eds.org, UCL Bartlett, Lund University and continuously explored in Vilnius. In the practical part of the workshops, students had the opportunity to familiarize themselves with software that controls production and assembly processes and to try out the techno­logies for producing full-size models, used by CITA KADK and the Institute of Technology Lausanne (EPFL, IBOIS).

The practical part was a surprisingly joyous ­discovery for the students. A series of tasks from A to Z were attempted. While working with several mutually adjusted programs, they not only model­ledan architectural form, but also constructed its structure and prepared structural elements for ­production and assembly. This methodology allows students to practically realize their ideas, which is surely missed in their typical “dry theoretical ­lectures”.

The workshops attracted the interest of the students and teachers of other specialities at the Academy as well. At one point, the workshop supervisors worked with the master’s students and lecturers of the Visual Communication Programme who are interested in generative design.

So, what follows all of this? I think that the ­questions that arise branch off into two directions: a practical and a discursive one. The practical questions should provide answers as to which direction these particular workshops will be headed, whereas the discursive ones should suggest as to how the Department imagines the architect of tomorrow and how the architect’s profession will develop in the almost undoubtedly digital, future world.

The practical challenges only appear rather simple at the outset. The creative workshops that do not go beyond the study format incorporate rather well into the day-to-day routine, are well-liked by students and known outside the Academy. However, constant calls by the Ministry of Education, Science and Sports and the Administration of the Academy for the commercialization of studies and participation in research and development activities makes us pursue projects that are difficult to combine with the study routine.

After we started establishing contacts with the members of the Lithuanian Wood Industry Association and conducting first tests with wooden materials, it turned out that the production of experimental prototypes represents a serious challenge for study scheduling, staff and technical infrastructure of the Academy. Our search for points of contact with partners is no less of a challenge. These problems are making us consider a more flexible schedule, additional staff costs or development of the technical infrastructure as well as searching for locations suitable for the assembly of prototypes. If combined into a single task, all of this may sometimes seem like something out of “Mission Impossible”, however, one way or another, we do succeed in delivering ­results. Thus, we will continue our efforts to commercialize research by trying to find more efficient forms of cooperation, new applications of digital ­architecture as well as new partners.

The discursive approach to digital architecture opens up a very wide context, proposes several answers and prospects for future discussion. The computer-controlled design process and the architect’s profession have taken several directions which are evident even now.

The first direction is represented by the interlinks between exponentially growing capabilities of computer hardware and software, virtual reality, architecture and visualisation. The reality-surpassing project visualisations that weren’t feasible two decades ago have now become something that even ordinary users take for granted. Ultra-realistic representations of the environment have acquired a very wide scope of applications, ranging from specialized architectural graphics to easily accessible computer games. At the same time, architects who make their living only by creating visualisations have become the practitioners of a distinct specia­lization. Many of these specialists have graduated from the VAA and at one point the Academy acquired a derogatory reputation of “the school of visualizers”. Fortunately, a change in the school’s priorities has allowed it to gradually get rid of this image.

The second direction relates to an ever-increasing integration of design processes. A while ago, the large variety of legal and illegal software products, small number of PCs and floppy discs that held a pitiful amount of data presented immense obstacles for integration. Today, a well-developed 4G broadband and Building Information Modelling (BIM) that integrates all utility systems and architectural elements of a building are gradually becoming a routine part of processes for large design firms and Lithua­nian schools of architecture with technical specia­lizations. The efficiency achieved through BIM is constantly emphasized by the supporters of this specialization, and some graduates of the Academy have already retrained to become BIM project managers. But the question whether BIM should fall more within the field of interest of architects or ­engineers still remains.

One more potential direction for digital architecture is research and development activities. The Anthropocene, sustainable architecture, global digital network, robotization, 3D printing-based manufacturing and construction are topics that enter architecture from other disciplines: philosophy, politics, and technological as well as social sciences. These topics are raised by young architects who seek to act in the interdisciplinary spirit, some among them are graduates of the Vilnius Academy of Arts who have acquired edu­cation in other European schools of architecture. New topics pose new challenges for architecture too. I believe that digital architecture will also have to find its place within this environment. In particular when it comes to application of knowledge in the Lithuanian context. This, however, is not something that will be done easily or quickly. Due to the prevailing pragmatic approach and short-term focus, the aforementioned topics do not receive considerable support from architects-practitioners. Regrettably, these topics are rarely discussed in the academic community too, which is focused on producing ­qualified practitioners who are ready to immediately enter the labor market.

In general, digital architecture offers a wide scope of opportunities. However, the most solid ­position within this scope is occupied by the industrial-method-employing construction sector and real estate developers. Thus, in the nearest future these factors will exercise a decisive influence on the architect’s profession, while all other professional opportunities will need to find their place beside them. The same applies to the architects of the Academy of Arts. This process can possibly be facilitated by a clear understanding of the characteristic features and strengths of our Academy.

Thematic openness could be regarded as one of these features. The Department of Architecture, consisting of architects-practitioners, does not have a pre-approved list of research fields or topics which is typical for humanities or technological sciences. And while all of our teachers have experience working in specific, narrow design fields, we are always open with respect to the topics of master’s degree research projects and theses. All this creates an ­opportunity to experiment on a previously unknown topic. Openness, experimentation and work in small student groups create one more characteristic ­feature: an opportunity to approach each case indi­­vi­dually, discover talented young researchers and lay a foundation for research in the future.

It is important to state that the ­legend of the ­historical beaux arts school that flows within the corridors of the Academy and the visual art ­specialities in adjacent floors constantly encou­rage, in an informal way, architecture students to transcend the boundaries of rationality, to experiment and to search for visually expressive solutions. Thus, even computer-modelled experimental objects made from solid material do not always follow tectonic logic and start playing nasty tricks at the worst possible time. In such a time as this, there is one right that comes to the rescue and is greatly appreciated at the Academy. It is the right to make mistakes. And if a mistake is made, the right to continue experimenting and exploring the interlinks between architecture, digital technology and expression.