Dailininkas Vytautas Palaima buvo įsitikinęs, kad menas, nepagrįstas tikrove, nėra suprantamas. Tai, ką jis veikė, matė aplink save, viskas atsiskleidė kūryboje, kuri neišsiteko vienoje srityje. Tik stipri asmenybė galėjo atlaikyti didžiulj scenografo, tapytojo, pedagogo, tautinių kostiumų kūrėjo, švenčių apipavidalintojo, knygų iliustruotojo, plakatisto užduočių, jvairių atsakingų pareigų krūvj. Bet pirmiausia jis buvo scenografas.
2011 m. buvo paminėta šio atkaklaus Lietuvos teatro dailės mokyklos kūrėjo šimto metų sukaktis. Tai prieštaringų aplinkybių nepalaužto menininko pavyzdys, rodantis sudėtingą jo gyvenimo tikrovę. Visą savo laiką ir jėgas atidavęs teatrui, ištvėręs didžiulį darbų tempą, nuolatinę kūrybinę įtampą, iš gyvenimo išėjo dirbdamas, apsuptas kolegų, tarsi aktorius scenoje.
Vytautas Palaima neabejotinai užima reikšmingą vietą XX a. vidurio scenografijos istorijoje, neeilinių Lietuvos dailininkų, pagarbos nusipelniusių teatro dailės kūrėjų gretose.
Vilniaus basųjų karmelitų vienuolynas ir Šv. Teresės bažnyčia. Prie Vilniaus miesto sienos įsikūręs Šv. Teresės basųjų karmelitų vienuolynas buvo seniausias ir didžiausias šio ordino konventas.
Vilniaus benediktinių vienuolynas ir Šv. Kotrynos bažnyčia. Filme pasakojama apie Vilniaus benediktinių vienuolyną, funduotą XVII a.
Knyga nušviečia sudėtingą, prieštaringą kūrėjo situaciją sovietmečiu, pastangas neiškristi iš viešojo meno lauko ir kartu išlaikyti distanciją. Surgailio kūrybos istorija yra prisitaikymo, nesusitaikymo, oficialaus įvertinimo, ignoravimo tylos ir išsilaisvinimo istorija.