Dailininkas Vytautas Palaima buvo įsitikinęs, kad menas, nepagrįstas tikrove, nėra suprantamas. Tai, ką jis veikė, matė aplink save, viskas atsiskleidė kūryboje, kuri neišsiteko vienoje srityje. Tik stipri asmenybė galėjo atlaikyti didžiulj scenografo, tapytojo, pedagogo, tautinių kostiumų kūrėjo, švenčių apipavidalintojo, knygų iliustruotojo, plakatisto užduočių, jvairių atsakingų pareigų krūvj. Bet pirmiausia jis buvo scenografas.
2011 m. buvo paminėta šio atkaklaus Lietuvos teatro dailės mokyklos kūrėjo šimto metų sukaktis. Tai prieštaringų aplinkybių nepalaužto menininko pavyzdys, rodantis sudėtingą jo gyvenimo tikrovę. Visą savo laiką ir jėgas atidavęs teatrui, ištvėręs didžiulį darbų tempą, nuolatinę kūrybinę įtampą, iš gyvenimo išėjo dirbdamas, apsuptas kolegų, tarsi aktorius scenoje.
Vytautas Palaima neabejotinai užima reikšmingą vietą XX a. vidurio scenografijos istorijoje, neeilinių Lietuvos dailininkų, pagarbos nusipelniusių teatro dailės kūrėjų gretose.
Knyga apie tai, kaip Kristaus kančios kelio pamaldumo tradicijos, susiformavusios didžiosiose kalvarijose ar vienuolynuose, pamažu ėmė skleistis ir per pusantro šimto metų bernardinų vienuolių, vyskupų ir klebonų pastangomis pasiekė net atkampiausias bažnyčias ir paliko reikšmingus regimus ženklus – kalvarijas, Kryžiaus kelio koplytėles šventoriuose ir atvaizdus.
Penketas: Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys ir Romanas Vilkauskas. Knygoje pristatoma kurso draugų kūrybinė veikla nuo studijų pradžios 1970 m. iki paskutiniosios parodos 1986 m.