Architektūroje formos raiškos priemonių visumą lemia istorinės epochos ir atskiro laikotarpio bendrosios pažiūros, taip pat ir individuali architekto vaizduotė, profesinė patirtis. Nedaug turime mokslinės ir edukacinės literatūros, kurioje būtų nagrinėjama architektūrinė kompozicija, meninė forma, jos kaita, konstrukcinių sistemų, naujų technologijų įtaka meninei formai, aplinkos, urbanistinio ir gamtinio konteksto reikšmė ir pan.
Dar 1997 m. išėjo architekto, Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Algimanto Mačiulio parengtas architektūros vadovėlis „Architektūra. Stiliai, kompozicija, menų sąveika“, kuriame bandyta aptarti pagrindinius architektūros bruožus, atskiras architektūros šakas. Jame analizuojama, kaip konstrukcijų ir architektūros formų darnoje atsiranda stilius, apibūdinami architektūros kompozicijos ypatumai (vientisumas, ritmas, proporcijos, mastelis, spalva, simboliai ir kt.), taip pat aptariami dailės kūriniai architektūroje. Šis Vilniaus dailės akademijos leidyklos nemažu tiražu išleistas vadovėlis jau senokai išparduotas, todėl po dvidešimties metų parengtas antrasis leidimas, papildytas naujausiais pasaulio ir Lietuvos objektais, architektūros teorijos kompozicijos nuostatomis.
Recenzavo doc. dr. Rasa Butvilaitė
Kalbos redaktorė Teresė Valiuvienė
Dizainerė Rasa Janulevičiūtė

Knygos leidybą rėmė:
Lietuvos kultūros taryba
Vilniaus dailės akademijos Meno ir mokslo projektų fondas
Knygoje apžvelgiami Viekšnių apylinkių archeologijos, meno ir mitologijos paminklai, nagrinėjama miesto, dvaro, kalatikų ir stačiatikių parapijų, medicinos ir švietimo istorinės raidos, analizuojami miesto heraldikos pokyčiai bei iškiliausių su šiuo kraštu susijusių asmenybių veikla.
Į dvarų tyrimų diskusinį lauką įsilieja naujos labai aktualios temos arba ne vieną dešimtmetį plėtotų temų probleminiai apibendrinimai. Autoriai vis drąsiau į vietos kultūrą žvelgia per platesnį visos Europos kontekstą, per jį pamato ir Lietuvos savitumus.