Knyga apie tai, kaip Kristaus kančios kelio pamaldumo tradicijos, susiformavusios didžiosiose kalvarijose ar vienuolynuose, pamažu ėmė skleistis ir per pusantro šimto metų bernardinų vienuolių, vyskupų ir klebonų pastangomis pasiekė net atkampiausias bažnyčias ir paliko reikšmingus regimus ženklus – kalvarijas, Kryžiaus kelio koplytėles šventoriuose ir atvaizdus.

Archyviniais faktais pagrįstą pasakojimą paįvairina intriguojančios Kryžiaus kelio kompleksų ir paveikslų sukūrimo aplinkybės. Lietuvoje išlikusių grafinių, tapytų, skulptūrinių ciklų ikonografijos ir meninės raiškos tyrimas stebina paralelėmis su katalikiškoje Europoje vykusia atvaizdų sklaida, sąsajomis su vietinių dailininkų kūryba.