Kokiomis iškilmėmis į amžino atilsio vietą mirusius artimuosius išlydėdavo XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingieji? Kaip per laidotuves būdavo dekoruojamos ir puošiamos bažnyčios, katafalkai, karstai, laidojimo vietos? Ar daug yra išlikę ano meto kapų, kriptų, kolumbariumų, mauzoliejų, koplyčių? Kokiomis raiškos priemonėmis naudojosi skulptoriai ir tapytojai, antkapinės ir memorialinės dailės kūrėjai? Kokią vietą šis paveldas užima Lietuvos ir visos Europos kultūros kontekste? Į šiuos klausimus savo knygoje atsako viena geriausių Lietuvos dailės istorijos žinovių dr. Marija Matušakaitė, keletą dešimtmečių tyrinėjanti meno paminklus ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose – Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Ukrainoje.
Ši knyga archeologiniu aspektu nagrinėja bendrą kultūrinį viduramžių ir naujųjų laikų Europos miestų koklinių krosnių reiškinį Klaipėdoje, lėmusį technologiškai pažangesnes būsto šildymo permainas, keitusį privačią erdvę ir atliepusį kultūrines, politines, ideologines XIV–XVIII a. aktualijas
Św. Kazimierz, a raczej jego wizerunek zachowany w słowie pisanym, jak w dziełach sztuk wizualnych, jest tematem tej pracy
