Knyga apie tai, kaip Kristaus kančios kelio pamaldumo tradicijos, susiformavusios didžiosiose kalvarijose ar vienuolynuose, pamažu ėmė skleistis ir per pusantro šimto metų bernardinų vienuolių, vyskupų ir klebonų pastangomis pasiekė net atkampiausias bažnyčias ir paliko reikšmingus regimus ženklus – kalvarijas, Kryžiaus kelio koplytėles šventoriuose ir atvaizdus.
Archyviniais faktais pagrįstą pasakojimą paįvairina intriguojančios Kryžiaus kelio kompleksų ir paveikslų sukūrimo aplinkybės. Lietuvoje išlikusių grafinių, tapytų, skulptūrinių ciklų ikonografijos ir meninės raiškos tyrimas stebina paralelėmis su katalikiškoje Europoje vykusia atvaizdų sklaida, sąsajomis su vietinių dailininkų kūryba.
Šiame vizualiajai kultūrai skirtame straipsnių rinkinyje didžiausias dėmesys tenka „tradicinėms“ vizualumo formoms: dailei, kinui, architektūrai. Pristatomi straipsniai siūlo skirtingus požiūrio taškus varijuodami nuo teorinių ir metodologinių problemų gvildenimo iki konkrečių objektų interpretacijų
Lietuvos bažnytinės dailės ir kultūros istorijoje Švč. Mergelės Marijos atvaizdas užima išskirtinę vietą. Vis dėlto esama daug meniniu ir istoriniu požiūriu vertingų, tačiau visiškai netyrinėtų ir net neužfiksuotų kūrinių. Skaitytojas supras, kad jo rankose laikoma knyga yra ne sausas skirtingų institucijų bendradarbiavimo „produktas“, bet įdomus, prasmingas, naujiems ieškojimams įkvepiantis kruopštaus darbo rezultatas.