Monografijoje pateikiama nuosekli Lietuvos fotografijos raidos sovietmečiu istorinio modelio versija, kurioje sovietizavimas akcentuojamas kaip esminis, labiausiai stilistinės raiškos sanklodą nulemiantis, taip pat fotografijos sklaidą ir vaizdo „pranešimų“ rezonansą visuomenėje kontroliuojantis veiksnys.
Sena ir patikimai veikianti bažnytinės cenzūros formulė nihil obstat atspindi ir socializmo doktrinos fotografijoje diegimo pobūdį – gali viešai reikštis, jeigu paisai partijos apibrėžtų dogmų, jeigu tavo idėjos yra politiškai sąmoningos ir sutampa su partijos tikslais, jeigu tavo veiksmai adekvatūs socialistinei gyvensenai ir padeda partijai įgyvendinti savo planus. Sovietinė fotografija turėjo ne pasyviai reprodukuoti esamą realybę, o sukurti simbolinių verčių tikrovę – mitologizuotą pasakojimą apie tai, kas yra sovietinis žmogus, kokios jo vertybės ir kaip pagal jas darniai funkcionuoja visa socialinė sistema.
Tačiau „atšilimo“ metais lietuvių fotografai, ignoravę socrealistinę raišką ir diegę naująjį dokumentalizmą, išplėtė sovietinio gyvenimo reprezentavimo diapazoną – jų kūrybos vienijančia jungtimi tapo akivaizdų tautinį atspalvį turėjusi žemės ir žmogaus, jo kasdienybės tema. O 8-ojo dešimtmečio pabaigoje naujosios kartos kūrėjai paneigė ir šios įtvirtintos tradicijos estetines vertybes – taip konceptualiai išreiškė tikėjimo tiesa ir grožiu krizę.
Fotografijos kūrybinių procesų ir jų kontrolės studija išryškina funkcijų bei stilistinių formų skirtis, parodo, kad programiškai vykdytas sovietizavimas nepajėgė suvaldyti strategiškai svarbios kultūros srities.
http://www.alfa.lt/straipsnis/13545190/Baugiai.zavus.fotografijos.sovietmetis=2012-01-16_07-00/
Pristatome Žemaičių krašto archeologų, istorikų, literatų, kalbininkų, meno ir kultūros istorikų bandymą aptarti istorijos ir kultūros faktus, įvykius, lėmusius ir lemiančius Žemaičių išskirtinumą ir savitumą. Ši knyga mus kviečia pažvelgti į žemaičių kultūros kūrėjų idealų viršūnės, į netekčių ir tragedijų, kurios yra išlikimo istorijoje, kainą.
Knygoje pasakojama apie XIX a. pabaigoke-XX a. pradžioje vykusią pirmųjų lietuvių iš Kupiškio apylinkių emigraciją į tolimą Pietų Amerikos valstybę - Argentiną. Knyga pasakoja kupiškėnų - Patagonijos kolonstų - šeimų istorijas, apie jų vargus, sunkumus ir laimėjimus tolimuose ir jiems netikėtai nesvetinguose kraštuose.