Monografijoje pateikiami istoriniai duomenys apie Telšių vyskupijos varpus (XV–XXI a.), aptariami žymiausi liejikai, nustatomi jų gaminiai, atskleidžiamas varpų paplitimas, skambinimo instrumentais būdai ir tradicijos. Remiantis archyviniais šaltiniais, analizuojami vyskupijos varpų praradimai per 1831 m. sukilimą ir du pasaulinius karus, tiriama politinių pokyčių įtaka šių instrumentų gamybai ir paplitimui. Knygos kataloginėje dalyje pateikiami duomenys apie 538 Telšių vyskupijos bažnyčiose esančius varpus. Prieduose publikuojami prarastų ir paminklinių varpų sąrašai, pridedama ir įvairių meistrų pagamintų instrumentų paplitimo vyskupijoje lentelė.
Kolektyvinėje monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ siekiama suformuluoti visuminę Lietuvos teatro raidos po 1990 metų koncepciją, išryškinti estetinės, visuomeninės, politinės teatro ir jo formų kaitos tendencijas istorinių slinkčių, tapatybės konstravimo bei globalizacijos iššūkių kontelkstuose.
Remiantis išlikusiais darbais, ikonografine ir archyvine medžiaga bandoma rekonstruoti meninių audinių kelią į Lietuvą, jų funkcijas to meto kultūroje, aptariamos tų darbų ikonografinės ypatybės