Kolektyvinėje monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ siekiama suformuluoti visuminę Lietuvos teatro raidos po 1990 metų koncepciją, išryškinti estetinės, visuomeninės, politinės teatro ir jo formų kaitos tendencijas istorinių slinkčių, tapatybės konstravimo bei globalizacijos iššūkių kontelkstuose.

Monografijoje pateikiama nuosekli Lietuvos fotografijos raidos sovietmečiu istorinio modelio versija, kurioje sovietizavimas akcentuojamas kaip esminis, labiausiai stilistinės raiškos sanklodą nulemiantis, taip pat fotografijos sklaidą ir vaizdo „pranešimų“ rezonansą visuomenėje kontroliuojantis veiksnys