Monografijoje nuobodulys pasitelkiamas kaip estetinė kategorija, padedanti paaiškinti XX a. antrosios pusės meno tendenciją vaizduoti paprasčiausius daiktus, vengti prasmės ar apskritai nutilti. Nuobodulio estetika parodoma kaip paradoksas, kai estetinė patirtis kuriama iš kasdienybės banalumo, nuo kurio menas paprastai padeda pabėgti. Visos nuobodulio estetikos strategijos – kalbėjimas apie nuobodulį, monotoniška raiška, banalių objektų ir kasdieniškų erdvių vaizdavimas, atsitiktinumas ir laiko lėtinimas – randamos ir analizuojamos devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje, taip išryškinant jos reikšmių turtingumą ir ryšius su pasaulio kontekstu.
Dėmesio! Popierinė knygos versija jau išparduota, tačiau galite įsigyti elektroninį leidinio variantą: http://skaitykle.lt/e-knygos/mokslas-ir-svietimas/nuodulio-estetika-lietuvos-fotografijoje/
Knygoje aptariamos taikomosios dailės kompozicijos meninės priemonės, aiškinami architektūros ir dailės sąveikos, stiliaus ir madų klausimai bei simboliai
Remiantis archyviniais dokumentais, istoriografija, interjerus vaizduojančiais meno kūriniais ir fotografijomis, pagrindžiant taikomųjų tyrimų analize aptartos gyvenamųjų namų XVII a. pabaigos - XX a. pradžios dienų tapybos, lipdinių, sienų apmušalų, grindų dangų, koklinių krosnių ir židinių meninės ypatybės.