Monografijoje nuobodulys pasitelkiamas kaip estetinė kategorija, padedanti paaiškinti XX a. antrosios pusės meno tendenciją vaizduoti paprasčiausius daiktus, vengti prasmės ar apskritai nutilti. Nuobodulio estetika parodoma kaip paradoksas, kai estetinė patirtis kuriama iš kasdienybės banalumo, nuo kurio menas paprastai padeda pabėgti. Visos nuobodulio estetikos strategijos – kalbėjimas apie nuobodulį, monotoniška raiška, banalių objektų ir kasdieniškų erdvių vaizdavimas, atsitiktinumas ir laiko lėtinimas – randamos ir analizuojamos devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje, taip išryškinant jos reikšmių turtingumą ir ryšius su pasaulio kontekstu.
Dėmesio! Popierinė knygos versija jau išparduota, tačiau galite įsigyti elektroninį leidinio variantą: http://skaitykle.lt/e-knygos/mokslas-ir-svietimas/nuodulio-estetika-lietuvos-fotografijoje/
Pristatome Žemaičių krašto archeologų, istorikų, literatų, kalbininkų, meno ir kultūros istorikų bandymą aptarti istorijos ir kultūros faktus, įvykius, lėmusius ir lemiančius Žemaičių išskirtinumą ir savitumą. Ši knyga mus kviečia pažvelgti į žemaičių kultūros kūrėjų idealų viršūnės, į netekčių ir tragedijų, kurios yra išlikimo istorijoje, kainą.
Monografijoje aptariami XVIII a.–XIX a. pirmojoje pusėje itin populiarūs, tačiau iki mūsų dienų menkai išlikę Lietuvos bažnyčių dailės paminklai – iliuziškai tapyti altorių retabulai