XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje į lietuvių tapybą atėjo grupė jaunų tapytojų, kartu 1976 metais baigusių studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute ir turėjusių ambicijų rengti bendras parodas bei angažuotis radikalesnei opozicijai tuometinės tapybos radai. Tai vadinamasis Penketas: Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys ir Romanas Vilkauskas.
Knygoje pristatoma kurso draugų kūrybinė veikla nuo studijų pradžios 1970 m. iki paskutiniosios parodos 1986 m.
A. Tamošaičio liaudies meno kolekcijos tyrimas įtraukia savo nepaprastai įdomia Lietuvos kultūros vertybių kolekcionavimo, populiarinimo leidiniuose ir parodose istorija, supažindina su to laikmečio istoriniu ir sociokultūriniu kontekstu, iškiliais kultūros ir visuomenės veikėjais, ženkliai prisidėjusiais prie lietuvių liaudies meno palikimo išsaugojimo ir sklaidos.
„Trijų dešimtmečių perdirbinėjimai, jausminai unikatai žodžiais, optiniai grafikatai medijomis; sunku pasakyti, kas tai: obsesijos forma ar saviraiškos norma, Česlovas klausia Lukensko."