Ferdynando Ruszczyco (1870–1936) meninę veiklą Vilniuje geriausiai apibūdina jo paties žodžiai, pasakyti 1919-aisiais, įkuriant Vilniaus mylėtojų draugiją: Civis vilnensis sum. Tai reiškia: Vilniaus pilietis esu. Ruszczyco pilietiškumas pasireiškė kaip siekis „kelti ir gražinti miestą“ ir geriausiai atsiskleidė realizuojant įvairius sumanymus: piešiant ar tapant miestą, kuriant knygų viršelius, dekoruojant spektaklius, rūpinantis paveldu, organizuojant renginius ar tiesiog kalbant ir rašant apie Vilnių – jo grožį, savitumą ir istoriją. Visgi, norint geriau suprasti Ruszczyco meninės veiklos Vilniuje pobūdį ir priežastis, reikia atsigręžti ir į ankstesnius dailininko gyvenimo etapus. Todėl šioje knygoje ne tik analizuojama Ruszczyco kūryba Vilniuje, bet ir gvildenami jo kilmės, studijų, kūrybos, socialinių ryšių klausimai iki vilnietiškojo periodo: siekiama rekonstruoti svarbiausius gyvenimo įvykius, pateikti juos platesniame dailės, kultūros ir visuomeninių procesų kontekste.
Knygą papildo gausi ikonografinė medžiaga, išsami santrauka anglų kalba. Prieduose pristatomi vilnietiškojo periodo Ruszczyco skelbtų straipsnių, skaitytų paskaitų, sakytų kalbų vertimai į lietuvių kalbą. Tai itin vertingas rašytinis šaltinis visiems, besidomintiems Vilniaus dvasine ir materialine kultūra, atveriantis dar vieną Ruszczyco asmenybės pusę, iki šiol menkai pažinotą, – siekį žodžiais įprasminti savąją miesto viziją, formuoti miesto spiritus loci įvaizdį.
Šriftas ir kaligrafija modernioje visuomenėje užima nepaprastai svarbią vietą. Tai matoma kasdien, kiekviename žingsnyje, todėl labai svarbu, kad būtų profesionalu, meniška ir įtaigu. Tam Albertas Gurskas paskyrė daugiau kaip penkis dešimtmečius
Petras Gintalas lietuvių dailėje ryškiausią pėdsaką įspaudė (ir toliau tebespaudžia) būtent medaliais. Petro Gintalo sukurtus medalius apytikriai būtų galima skirstyti pagal tematiką: skirti asmenims / personažams, miestams ir sau pačiam, savo asmeninei istorijai. Ir kiekvienas jų, ir visi drauge, žinoma, skirti atminčiai.