Kryžius, stogastulpis, koplytstulpis, koplytėlė jau ne vieną šimtmetį yra neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Sakraliniai paminklai stovėjo sodybose, kaimuose ir miesteliuose, kapinėse ir šventoriuose, pakelėse ir kryžkelėse, prie upių, ežerų ar stebuklais pagarsėjusiose vietose. Žmonės juos statė įvairiomis intencijomis ir progomis, siekdami išprašyti Dievo malonių ar už jas dėkodami.

Sakralinės mažosios architektūros paminklų gausa ypač išsiskiria Žemaitija. Dar XIX a. viduryje žemaičių etnografas Liudvikas Adomas Jucevičius rašė: „Kryžių palei kelią taip tanku, jog nuo vieno ligi kito vos kelios dešimtys žingsnių. Teisingai tą šalį galima pavadinti kryžių ir kunigų kraštu.“ Nuo seno čia buvo statoma daug koplytėlių, koplytstulpių ir kryžių, rečiau pasitaikydavo stogastulpių.

Žemaitijos peizažui būdingos ant žemės stovinčios medinės nedidelio namelio ar mažos bažnytėlės pavidalo koplytėlės. Jos skiriasi savo uždarumu (atviros tik iš priekio, iš trijų pusių arba visai atviros), taip pat ir aukštų skaičiumi (vieno, dviejų). Skirtingi ir koplytėlių pamatai: vienos pastatytos ant akmens, kitos – ant akmenų arba plytų mūro, medinio rentinio. Dažniausiai statytos stačiakampės, daugiakampės ir kryžiaus plano koplytėlės. Kai kada jų fasadai būna su prieangiais, frontonus remia kolonėlės. Įvairovės koplytėlėms suteikia ir skirtingos stogelių formos (kūginis, dvišlaitis, keturšlaitis, kryžminis). Koplytėlių puošyba saikinga, išryškinamos tik svarbiausios paminklo dalys – tai langai, puošiami drožinėtais apvadais, ir stogelių frontonai, dekoruojami įvairiais simboliais (Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos monogramos, Apvaizdos akis, taurė su ostija ir kt.). Stogelių frontonėliuose neretai padaroma nedidelė niša mažai skulptūrėlei įstatyti. Kai kurios medinės koplytėlės turi baroko ar neogotikos bruožų.

Žemaitiški koplytstulpiai nebuvo labai aukšti – siekė du–penkis metrus. Jų koplytėlės būdavo įvairios konstrukcijos: keturkampio ar daugiakampio plano, statmenomis arba nuožulniomis sienelėmis, atviros iš vienos arba keturių pusių, jų stogeliai dvišlaičiai, kūginiai, piramidiniai, keturšlaičiai, lenkto profilio, kryžmiškai sujungti. Nors Žemaitijoje paplitę vienaaukščiai koplytstulpiai, šiaurinėje jos dalyje būta ir dviaukščių. Puošniausia koplytstulpio dalis – koplytėlė. Drožinėtais apvadais dabinti jų stogeliai, frontonėliai, sienelių briaunos. Koplytėlių stogeliai buvo vainikuojami mediniais kryželiais arba geležinėmis kalvių darbo viršūnėmis, turinčiomis vienakryžmio ar keliakryžmio kryžiaus, saulės, širdies pavidalą. Ne viena viršūnė dar ir su Jėzaus ar Švč. Mergelės Marijos monogramomis bei vėjarodžiais.

Aukštaitijoje, viename didžiausių etnografinių regionų Lietuvoje, taip pat paplitę įvairūs sakraliniai memorialiniai paminklai. Šio regiono kraštovaizdžiui, kitaip nei Žemaitijoje, būdingi išraiškingo silueto aukšti stogastulpiai, dažnai siekiantys apie septynis–aštuonis metrus, vienaaukščiai arba dviejų–trijų aukštų, pastarieji ypač būdingi regionui. Pastogėlėse iš vienos, dviejų ar visų keturių pusių tvirtinamos šventųjų skulptūrėlės. Tad kelių aukštų stogastulpiuose būdavo iki dvylikos skulptūrėlių. Stogastulpių dekoras įvairuoja nuo santūraus iki puošnaus, gausaus. Kiaurapjūviais drožiniais puošiamos stogelių atbrailos, karnizai, grakščiai išlenkiamos pastogėlių atramos, kurios sujungiamos ažūrinėmis tvorelėmis. Ant karnizų ar stogelių atbrailų kabinami mediniai varpeliai. Stogastulpiai vainikuojami kalvių kaltomis ornamentuotomis geležinėmis viršūnėmis.

Sakraliniuose paminkluose visuomet būdavo nuo vienos-dviejų iki keturių ar net daugiau skulptūrėlių. Iš koplytėlių, koplytstulpių, stogastulpių žvelgia ir Jėzus Nazarietis, ir susirūpinęs Rūpintojėlis, vadinamas Aprūpintoju, ir Dievo Motina Marija, ir begalės šventųjų: saugotojas nuo nelaimių vandenyje šv. Jonas Nepomukas, gelbstintis nuo vaiduoklių ir piktų patiltės dvasių šv. Jonas Krikštytojas, keliautojų ir ligonių globėjas šv. Rokas, nuo gaisrų apsaugantys šv. Florijonas ir šv. Agota, šeimos globėjas šv. Juozapas, stebukladarys šv. Antanas, gyvulių globėjas šv. Jurgis, artojų patronas šv. Izidorius ir daugelis kitų, anot žmonių – „ūkiui naudingųjų“ globėjų.

Iš gausybės Lietuvoje paplitusių skulptūros siužetų išsiskiria Švč. Mergelės Marijos tema. Pats įspūdingiausias ir populiariausias ikonografinis tipas – Pieta, liaudyje vadinta Sopulingąja Dievo Motina. Marija čia vaizduojama sėdinti, ant kelių laikanti nuimtą nuo kryžiaus Jėzų Kristų, dažniausiai gerokai sumažintų proporcijų. Į Marijos širdį susmigę septyni kalavijai, simbolizuojantys septynis Dievo Motinos skausmus. Labai mėgta ir Marija Maloningoji, žmonių švelniai vadinta Šventa Motinike. Ji vaizduojama pamynusi žaltį ir pusmėnulį, o iš nuleistų jos rankų sklinda malonės spinduliai. Populiari ir Marija Skausmingoji (Sopulingoji) su į širdį, kaip ir Pietos siužete, įsmigusiais septyniais kalavijais.

Vienos ar kitos temos Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė beveik visuomet būdavo koplytėlėje, koplytstulpyje ar stogastulpyje. Žemaitis prof. Ignas Končius, fotografavęs Žemaitijos koplytėles ir kryžius, vaizdingai rašė: „<...> kone visuomet čia Mergelė Šventoji, visų pirma prašoma padėti ūkio reikaluose. Vakare dėkojama už pralaikymą šios dienelės. Rytmetį, tuotik iš gryčios išėjus, kreipiamasi pagalbos išaušusiai dienelei nepagailėti savo malonės, savo namiškiams palengvinti vargą, suteikti sveikatos, kad vakare ar rytdieną vėl galėtų padėkoti, sumesti poterėlį. Pirmasis pagalbos šauksmas į ją nukreiptas.“ Žmonių įsitikinimu, ypatingoje Švč. Mergelės Marijos globoje buvo visa valstiečio šeima, sodyba, gyvuliai ir laukai su javais. Todėl atsidėkodami už malones, prašymų išpildymą jie puošė Švenčiausios Mergelės statulėles iš audinių pasiūtais rūbeliais, stiklo karolių vėriniais, o jos koplytėles dabino užuolaidėlėmis, gėlėmis, sudėdavo aukas – paveikslėlius, veidrodėlius, kaspinus, uždegdavo žvakutes.

Apie lietuvių katalikų tradiciją statydinti paminklus Dievo garbei byloja fotografo Mečislovo Sakalausko 1961–1969 metų nuotraukose įamžintos žemaičių koplytėlės ir koplytstulpiai, taip pat ir aukštaitiški stogastulpiai, su juose įkurdintomis šventųjų globėjų skulptūrėlėmis.

Skaidrė Urbonienė