Ši knyga – Lietuvos dailės istorikų draugijos leidinys, skirtas žinomai Lietuvos dailės tyrinėtojai Marijai Matušakaitei, švenčiančiai 85-ąjį gimtadienį, pagerbti. M. Matušakaitė daugiau kaip keturis dešimtmečius tyrinėja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meninį palikimą. Jos studijas, skirtas portretui, altoriams, kostiumui, antkapinei skulptūrai, žino ir vertina ne tik kolegos menotyrininkai, bet ir paveldosaugininkai, muziejininkai, visi besidomintieji Lietuvos kultūros istorija. Knygoje pateikiama medžiaga visapusiškai nušviečia šios iškilios mokslininkės gyvenimą ir profesinę veiklą. Kai kurios M. Matušakaitės asmenybės bruožus, gyvenimiškos ir profesinės biografijos posūkius atskleidžia fotografijomis papildyti bičiulių ir bendradarbių prisiminimai. Knygoje skelbiami moksliniai straipsniai plėtoja M. Matušakaitės tyrimų kryptis. Specialiai šiam rinkiniui parašytos M. Matušakaitės knygų recenzijos ir jos bibliografija padeda giliau suprasti ir įvertinti mokslininės indėlį į Lietuvos meninės kultūros tyrimus, smalsiam skaitytojui atveria naujus dailės istorijos bei istoriografijos faktus.
Šios knygos idėja gimė stebint, kaip žmonių santykiai virsta noriai minkomu moliu Lietuvos meno scenoje. XXI a. pirmas dešimtmetis: ŠMC TV laidos naktiniame eteryje žongliruoja bendradarbiavimo pažadu; „Pro-testo laboratorijoje“ prie „Lietuvos“ kino teatro buriasi menininkai ir aktyvistai; kolektyvinis laisvalaikis verda improvizuotuose „Flash baruose“
Knyga apie tai, kaip Kristaus kančios kelio pamaldumo tradicijos, susiformavusios didžiosiose kalvarijose ar vienuolynuose, pamažu ėmė skleistis ir per pusantro šimto metų bernardinų vienuolių, vyskupų ir klebonų pastangomis pasiekė net atkampiausias bažnyčias ir paliko reikšmingus regimus ženklus – kalvarijas, Kryžiaus kelio koplytėles šventoriuose ir atvaizdus.