Monografijoje aptariamos meninio tyrimo atsiradimo prielaidos, apibrėžimo problema, santykis su menu ir mokslu, metodologijos ir kintančios tyrėjų ir kūrėjų tapatybės. Analizuojami meninio tyrimo pavyzdžiai doktorantūros programose Lietuvos šiuolaikiniame mene (Dainius Liškevičius, Artūras Raila, Indrė Klimaitė, Julijonas Urbonas ir kt.) ir įvairiuose tarpsritiniuose tyrimuose.
Skaitant šią monografiją su 32 diagramomis ir 29 atvaizdais, neapleidžia klausimas, ar tai meninė monografija, ar mokslinis albumas.
Ši monografija – tai vaikščiojimas žinojimo kontūrais mąstant, kada menas tampa tyrimu, ką jis sukuria ir kaip pristato savo procesus ir rezultatus. Taip pat – kaip jis gali išplėsti mokslinio tyrimo sampratą ir metodus.
Kas tie, meninio tyrimo suvesti?
Menas ir mokslas. Menininkai, mokslininkai, kuratoriai, kiti praktikai. Diagramos ir žemėlapiai, jungiantys į visumą sąvokas, kreives ir formas. Čia visi jie žinojimo kontūrais – linijomis, briaunomis, paraštėmis – suvesti į daugialypį diagraminį atlasą. Ši knyga – tai performatyvus veiksmas, siekiantis atverti meninio tyrimo sampratas ir jas demistifikuoti.
Meninis tyrimas keičia disciplinų bei tapatybių ribas ir sudaro sąlygas hibridinėms praktikoms. Kur baigiasi menininko kompetencijos ir prasideda mokslininko, ir atvirkščiai? Koks tai tyrimo tipas? Spekuliatyvus, performatyvus, emocinis, vizualus, įkūnytas, praktika grįstas, intuityvus?
„Meninis tyrimas – mokslą išlaisvinanti priemonė.“ - Julijonas Urbonas, menininkas, dizaineris ir tyrėjas
„Vytautas Michelkevičius žavi savo virtuozišku sugebėjimu žaismingai kalbėti apie meninį tyrimą neuždarydamas jo sustabarėjusiuose apibrėžimuose ir neakademizuodamas meninės praktikos.“ - Doc. Česlovas Lukenskas, menininkas ir pedagogas
Dizainerė Laura Grigaliūnaitė, redaktorė Rima Bertašavičiūtė, diagramos: Agnė Alesiūtė, Anastasija Sosunova, Rokas Cicėnas, Pijus Cicėnas
Daugiau: www.meninistyrimas.lt
Tai metodinis leidinys, kurio tikslas informuoti ir patarti kokie augalai labiausiai tiktų kuriant želdynus Lietuvoje
Ferdynando Ruszczyco (1870–1936) meninę veiklą Vilniuje geriausiai apibūdina jo paties žodžiai, pasakyti 1919-aisiais, įkuriant Vilniaus mylėtojų draugiją: Civis vilnensis sum. Tai reiškia: Vilniaus pilietis esu. Ruszczyco pilietiškumas pasireiškė kaip siekis „kelti ir gražinti miestą“ ir geriausiai atsiskleidė realizuojant įvairius sumanymus: piešiant ar tapant miestą, kuriant knygų viršelius, dekoruojant spektaklius, rūpinantis paveldu, organizuojant renginius ar tiesiog kalbant ir rašant apie Vilnių – jo grožį, savitumą ir istoriją.