Petras Gintalas lietuvių dailėje ryškiausią pėdsaką įspaudė (ir toliau tebespaudžia) būtent medaliais. Savitas tai žanras: kadangi, geriau pagalvojus, keistas objektas tas medalis. Istorija siekiantis Antikos laikus, kai medalio protėviais medalionais su imperatorių portretais Romos imperijoje buvo apdovanojami Romai lojalių barbarų genčių vadai. Taigi romėniškoji medaliono samprata mažai kuo skyrėsi nuo mūsiškės: ir tada, ir dabar medaliu vadinamas savitos kanoninės formos memorialinę ir meninę vertę turintis objektas, skirtas apdovanoti, pagarbai išreikšti ar reikšmingam asmeniui bei įvykiui pažymėti. Lietuva su medaliais susipažino vėlokai, kaip ir su daugeliu meno srovių – tik XVI a., kai Vakarų Europoje jau sėkmingai gyvavo vokiečių, prancūzų, čekų, italų, flamandų medalininkystės mokyklos. Pirmasis lietuviškas medalis siejamas su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Senuoju, 1520 m. užsakiusiu medalį savo sūnaus Žygimanto Augusto gimimui pažymėti. Pirmoje XX a. pusėje lietuviški medaliai siejami su Petro Rimšos, o vėliau – Juozo Zikaro kūryba. O nuo aštuntojo, juo labiau – nuo devintojo XX a. dešimtmečio lietuvių medalio mene tvirtai įsišaknija Petro Gintalo kūriniai. Medalininkystę suradęs kaip priebėgą nuo rutinos, pradėjo kurti įsimintinai, tegu ir sekdamas tradicijomis. Iš karto. „Susidomėjimas medaliais susijęs su mano panišku bėgimu iš Vilniaus. Buvau paskirtas į institutą, pradėjau dirbti tas žemės ūkio mašinas, ir pradėjo imti panika, kad ne tą kažką darau. Pabėgau į Palangą, vėl gavau neblogą darbą – reklamos skyriaus vedėju. Atvažiavo Algis Mizgiris, pamatė ir sako – Petrai, baik durniuoti, važiuojam į Telšius, mums reikia tavo idėjų. Vieną gražią dieną sėdžiu aš savo butely (turėjau du kambarius su virtuve, bendras plotas 13 kvadratinių metrų) ir galvoju – reikia padaryti medalį. Ir kibausi kaip skęstantis už šiaudo. Pirmasis buvo Čiurlionis.“ – Pasakoja autorius.Petro Gintalo sukurtus medalius apytikriai būtų galima skirstyti pagal tematiką: skirti asmenims / personažams, miestams ir sau pačiam, savo asmeninei istorijai. Ir kiekvienas jų, ir visi drauge, žinoma, skirti atminčiai.

Knygis leidimą rėmė: Lietuvos kultūros taryba, Telšių rajono savivaldybė, Palangos miesto savivaldybė bei Lietuvos monetų kalykla.