Knyga apie iškilų išeivijos grafiką, tapytoją A. Veščiūną (1921–1976), kurioje reprodukuojama didžioji dalis išlikusios dailininko kūrybos, surinkta iš įvairių Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų, darbų katalogas. Taip pat publikuojami autentiški dokumentiniai šaltiniai, korespondencija (iš Ž. Mikšio archyvo). Dailininko gyvenimo ir kūrybos kelią aptaria V. Ščiglienė, savo brolį prisimena A. Veščiūnaitė-Janavičienė.
Monografijoje aptariamos meninio tyrimo atsiradimo prielaidos, apibrėžimo problema, santykis su menu ir mokslu, metodologijos ir kintančios tyrėjų ir kūrėjų tapatybės. Analizuojami meninio tyrimo pavyzdžiai doktorantūros programose Lietuvos šiuolaikiniame mene ir įvairiuose tarpsritiniuose tyrimuose.
Monografijoje pateikiama nuosekli Lietuvos fotografijos raidos sovietmečiu istorinio modelio versija, kurioje sovietizavimas akcentuojamas kaip esminis, labiausiai stilistinės raiškos sanklodą nulemiantis, taip pat fotografijos sklaidą ir vaizdo „pranešimų“ rezonansą visuomenėje kontroliuojantis veiksnys