Zenonui Varnauskui (1923–2010) teko gyventi ir kurti trijose epochose - prieškaryje laisvoje, sovietinėje ir vėl nepriklausomoje Lietuvoje. Jo kūryboje - tapyboje, grafikoje ir tekstilės darbuose - susipynę Kauno meno mokyklos tradicijos, sovietmečio primestys, bet taip pat ryškus prigimtinis, spontaniškas menininko kūrybingumas, buvęs nepavaldus jokioms aplinkybėms.

Kaune prabėgo visas jo gyvenimas: gavo vidurinės mokyklos brandos atestatą, studijavo tekstilę ir grafiką, dirbo įvairiai vadintose meno mokyklose, čia užsidegęs atkūrinėjo aukštąją dailės mokyklą – dabartinės Vilniaus dailės akademijos padalinį – ir jame dėstė visą gyvenimą. Be šios asmenybės meninio Kauno gyvenimo paveikslas tikrai būtų buvęs skurdesnis. Penkiasdešimt trejus metus Varnauskas dirbo tapybos, piešimo, kompozicijos dėstytoju, ilgą laiką buvo faktinis Lietuvos TSR valstybinio dailės instituto Kauno vakarinio skyriaus vadovas.

Jis buvo energingas ir veržlus žmogus, lankstus organizatorius, atsidavęs, sąžiningas dėstytojas. Tokį jį prisimena daugelis Lietuvos dailininkų, 1947–2000 metais studijavusių meninio ugdymo įstaigose Kaune. Sovietmetyje dailininkas turėjo taikytis su primetamomis ideolo­gizuojamo meno dogmomis, bet, galima sakyti, sugebėjo jų išvengti, atsiduodamas pedagoginiam darbui ir nuolat gilindamasis į klasikines meno temas ir žanrus – motina ir vaikas, peizažai, kaimo žmonių figūros ir portretai. Kūrė impulsyviai, eksperimentavo, tad buvo labai savitas menininkas: dailės šakų ribos jam buvo nesvarbios tuo metu, kai kiti tų ribų ir taisyklių griežtai paisė. Sovietmečiu Varnausko kūryba buvo gana tolima oficialiai pripažintoms meninėms tendencijoms, nes su jomis menkai siejosi, galbūt dėl to ir eksponuota nedažnai. Lig šiol dailininko kūryba deramai neįvertinta, giliau nenagrinėta, nors jis buvo originalus kūrėjas, vienas ryškiausių iš pirmosios pokario kartos. Kaip tik dėl to atsirado ši knyga – monografija apie įdomų Lietuvos dailininką, svarbų Kauno meninio gyvenimo veikėją, ne tik kūrusį jam dažniausiai nepalankiomis sąlygomis, bet ir aktyvia veikla bandžiusį tas sąlygas keisti ir sovietmetyje, ir vėl nepriklausoma tapusioje Lietuvoje.

-------------------

„Svarbiausia, kad, neprarasdama objektyvumo, knygos autorė sukuria įspūdingą spalvingos asmenybės paveikslą, prisidėdama ir prie istorinių lokalinės Kauno meno scenos tyrimų. Žavi ir vaizdingai, aiškiai dėstomos mintys. Monografija bus įdomi ne tik menotyrininkams, nagrinėjantiems dabar šiek tiek primirštą XX a. vidurio Lietuvos dailę – ji patrauks ir daugelį skaitytojų, kurie domisi tiek menu, tiek sudėtinga minėto laikotarpio istorija.“

Prof. dr. Raminta Jurėnaitė

-------------------

„Monografijos pavadinimas nuteikia maloniam skaitymui, nes padeda nuspėti, kad bus atskleista nepakartojama knygos subjekto – Zenono Varnausko - asmenybė. Nuo pirmų puslapių skaitytojo laukia nemaža istorinių įvykių: okupacijos, karas, sovietizacija, „brandus socializmas“, atkurta Nepriklausomybė. Šių įvykių verpete sukasi „nepalenkiamasis“ Zenonas Varnauskas, labai daug nuveikęs ugdant meninę Lietuvos kultūrą ir organizuojant dailės studijas. Šis leidinys – ne vieno žmogaus, bet visos jo kartos gyvenimo istorija, tai pasakojimas apie sudėtingas istorines pervartas, į kurias pakliuvo Zenonas Varnauskas ir kiti jo kartos dailininkai.“

Dr. Lijana Natalevičienė

-------------------

Recenzentės:
Prof. dr. Raminta Jurėnaitė
Dr. Lijana Natalevičienė

Redaktorė - Ona Balkevičienė

Dailininkas - Martynas Gintalas

Fotografai:
Andrius Kapčius, Antanas Lukšėnas, Algirdas Pilvelis, Rimantė Ropytė, Rimvydas Varnauskas