Monografijoje nagrinėjamas vieno reikšmingiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos grafikų Rimtauto Vincento Gibavičiaus (1935–1993) gyvenimas, kūrybinė veikla ir socialinis bei kultūrinis kontekstas. Tyrimu siekiama nuosekliai atskleisti ne tik menininko biografiją, bet ir jo aplinkos, institucinių reikalavimų bei kūrybinių kompromisų sąveiką, leidžiančią geriau suprasti sovietmečio Lietuvos meninės kultūros sudėtingumą. Gibavičius pasirinktas atvejo studijai neatsitiktinai – jis buvo vienas autoritetingiausių savo kartos menininkų, plačiai pripažintas tiek oficialiuose, tiek neformaliuose kultūros sluoksniuose. Jo biografija ir kūryba tampa įrankiu atskleisti platesnius dailininko padėties ir kūrybos laisvės klausimus vėlyvuoju sovietmečiu, laikotarpiu, kuris Lietuvos menininkams buvo kupinas prieštaravimų ir sudėtingų pasirinkimų.

Gibavičiaus kūrybos spektras itin platus. Jis dirbo mažosios grafikos srityje, sukūrė daugybę ekslibrisų, rodančių jo bičiulių ratą, o kartu atspindinčių išskirtinę jo meninę raišką. Ne mažiau reikšmingas jo indėlis į knygos meną: jis iliustravo vaikų literatūrą, poezijos rinkinius, kūrė knygų viršelius, sudarinėjo grafikos albumus, kūrė knygų maketus. Bendradarbiavimas su fotografais (pvz., Antanu Sutkumi, Romualdu Rakausku) atskleidė jo gebėjimą dirbti ir su fotografijos albumais, integruoti skirtingas vizualines kalbas ir formuoti vientisą meninę leidinio estetiką. Monumentalioji dailė taip pat užėmė svarbią vietą jo kūryboje – jo kurtos freskos ir sgrafitai Vilniaus universiteto ansamblyje („Devynios mūzos“, „Istoriniai portretai“) tapo reikšmingu indėliu į moderniosios monumentaliosios dailės raidą. Gibavičius taip pat dirbo teatre, kūrė scenografiją, teatro kostiumus ir plakatus, tai dar kartą įrodydamas gebėjimą universalizuoti savo meninius ieškojimus ir išplėsti kūrybos ribas.

Svarbiausią vietą jo kūryboje užima lakštinė grafika. Gibavičius išplėtojo estampų ciklus, kuriuose derino modernias plastines formas su tuo metu leistina lietuvių liaudies vaizdavimo tradicija. Ypatingai išsiskiria „Vilniaus ciklas“, kuriame architektūriniai miesto vaizdai interpretuojami per menininko pasirinktus žiūros taškus, tapdami ne tik urbanistinės estetikos, bet ir kultūrinės miesto tapatybės refleksija. Šiuose darbuose išryškėjo Gibavičiaus pastanga derinti oficialiosios sistemos reikalavimus su autentiška kūrybine raiška, ne tik išlaikant subtilų balansą tarp kompromiso ir vidinio protesto, bet kai kuriais atvejais, žengiant kartu su to meto Vakarų pasaulio naujais dailės reiškiniais.

Gibavičiaus indėlis į Lietuvos dailės istoriją yra daugialypis. Jis įnešė naujų modernizmo dailei būdingų bruožų tiek knygos mene, monumentaliojoje dailėje, teatre, grafikoje, ypač estampų cikluose ir formavo kitokią vizualinę kultūrą, nei buvo oficialiai deklaruojama sovietmečiu. Jo kūriniai kartu liudija apie menininko gebėjimą veikti apribotos laisvės sąlygomis, išsaugant kūrybinę nepriklausomybę ir formuojant asmeninę poziciją. Monografija papildo sovietinio laikotarpio Lietuvos dailės ir kultūros tyrimus, atskleisdama menininko, kaip kultūros tarpininko ir individualaus kūrėjo, vaidmenį. Gibavičiaus kūrybinis palikimas išlieka kaip vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip menas gali egzistuoti tarp ideologinių apribojimų ir laisvės troškimo, tapdamas ir istoriniu dokumentu, ir vaizduojamosios dailės palikimu ateities kartoms.

Recenzentės
dr. Lolita Jablonskienė
prof. dr. Agnė Narušytė

Tekstų autorės
Ieva Pleikienė
Jolita Liškevičienė

Mokslinė redaktorė
Jolita Liškevičienė

Redaktorė
Audra Kairienė

Dizaineris ir maketuotojas
Gedas Čiuželis

Knygą jau galite įsigyti:

• Galerijoje „Akademija“ Pilies g. 44, Vilnius
• „Akademinė knyga“ Universiteto g. 4, Vilnius

Internetu:

• www.humanitas.lt

------------------

The monograph explores the life, creative work and the social and cultural context of Rimtautas Vincentas Gibavičius (1935–1993), one of the most prominent Lithuanian graphic artists of the second half of the 20th century. The research aims to present the biography of the artist as well as the interplay between his environment, institutional requirements and creative compromises, offering a better understanding of the complexity of Lithuanian artistic culture during the Soviet era. Gibavičius was not chosen as a case study by chance – he was one of the most authoritative artists of his generation, widely recognised in both official and informal cultural circles. His life and work serve as a means to reveal broader issues of the artist’s position and creative freedom in the late Soviet era, a period marked by contradictions and difficult choices for Lithuanian artists.

Gibavičius’ creative output was remarkably diverse. He worked extensively in small-scale graphics, producing numerous ex libris that reflected both his circle of friends and his distinctive artistic expression. His contribution to book art was equally significant: he illustrated children’s books, poetry collections, book covers, and graphic albums, and also designed page layouts. Collaborations with photographers such as Antanas Sutkus and Romualdas Rakauskas demonstrated his ability to integrate photography and graphic design into a unified visual language, shaping the aesthetic of entire publications. Monumental art also occupied an important place in his work – his frescoes and sgraffiti in the Vilnius University ensemble (Nine Muses, Historical Portraits) stand as a major contribution to the development of modern Lithuanian monumental art. Gibavičius also worked in the theatre, creating stage designs, theatre costumes and posters, proving once again his ability to universalise his artistic explorations and expand the boundaries of his medium.

Printmaking is the core of his work. Gibavičius developed series of prints that fused modern visual forms with Lithuanian folk art tradition, expressed within the limits permitted at the time. The Vilnius Series stands out in particular, where architectural images of the city are interpreted through the artist’s chosen points of view, becoming a reflection of urban aesthetics as well as the city’s cultural identity. These works reveal his efforts to reconcile the demands of the official system with authentic creative expression, maintaining a delicate balance between compromise and inner resistance, while at times engaging with contemporary Western art tendencies.

The monograph highlights Gibavičius’ constant creative duality – the necessity to work within an ideologically constrained environment while striving to realise an independent artistic vision. The research aims to show how the artist navigated between the obligatory frameworks of socialist realism and the pursuits of modernism, using official institutional position to advance his work without abandoning his values. This tension between adaptation and self-expression became the driving force of his entire creative path.

Gibavičius’ contribution to the history of Lithuanian art is multifaceted. He introduced modernist features into book and monumental art, theatre design, graphics, especially in print series, and shaped a different visual culture than the one officially declared during the Soviet period. His works also testify to the artist’s ability to work under conditions of limited freedom, preserving his creative independence and establishing a personal position. The monograph contributes to the research on Lithuanian art and culture of the Soviet period by revealing the role of the artist as a cultural mediator and individual creator. Gibavičius’ creative legacy remains one of the most striking examples of how art can exist between ideological constraints and the desire for freedom, becoming both a historical document and a lasting contribution to fine art for future generations.

------------------

Apie knygos autorę:

Ieva Pleikienė (1971–2024)

Gimė Vilniuje, chemikės ir dailininko šeimoje. 1995 m. baigė menotyrą Vilniaus dailės akademijoje (VDA). 2005 m. apgynė humanitarinių mokslų menotyros krypties daktaro disertaciją „Lietuvos mažoji grafika. Meninės komunikacijos paštu formos (1960–1990)“ VDA. Dirbo mokslinį, pedagoginį, administracinį darbą. Skaitė meno istorijos paskaitas Jūratės Stauskaitės dailės mokykloje, Lietuvos edukologijos universitete, o VDA – dailės morfologijos kursą menotyros studentams. Nuo 2005 m. – VDA doktorantūros skyriaus vedėja, nuo 2019  m. prorektorė studijoms. 1995–2024 m. dirbo VDA Dailėtyros institute.

Mokslinių interesų sritis – XX a. II pusės Lietuvos vaizduojamasis menas. Tyrinėjo sovietmečio Lietuvos meną, domėjosi grafika, tradiciniais ir šiuolaikiniais jos kūrybos būdais, marginaliniais dailės reiškiniais. Pagrindinis Ievos motto – kuo autentiškiau atskleisti tiriamus reiškinius ir asmenybes. Grafikui Rimtautui Vincentui Gibavičiui skirta monografija – vienas didesnių jos tyrimų, paskelbtas, deja, jau po jos mirties