Remiantis archyviniais dokumentais, istoriografija, interjerus vaizduojančiais meno kūriniais ir fotografijomis, pagrindžiant taikomųjų tyrimų analize aptartos gyvenamųjų namų XVII a. pabaigos - XX a. pradžios dienų tapybos, lipdinių, sienų apmušalų, grindų dangų, koklinių krosnių ir židinių meninės ypatybės. Autorė atskleidžia priežastis, lėmusias dekoro elementų interjeruose meninės raiškos kaitą, analizuoja pamirštus ar menkai vertintus puošybos būdus, parodo įvairių detalių vietą ir reikšmę interjero dekoro visumoje ir jų tarpusavio ryšį.
Monografijoje nuobodulys pasitelkiamas kaip estetinė kategorija, padedanti paaiškinti XX a. antrosios pusės meno tendenciją vaizduoti paprasčiausius daiktus, vengti prasmės ar apskritai nutilti
Monografijoje aptariama Lietuvos XIX a. - XX a. I pusės religinė liaudies skulptūra jos autentiškame kontekste.