MONOGRAFIJOS / MONOGRAPHS
CHRONOMETRAI. Įsivaizduoti laiką, arba chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene
CHRONOMETRAI. Įsivaizduoti laiką, arba chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene

Agnė Narušytė


„Apmąstydama laiką ir jo menines manifestacijas, Agnė Narušytė ne konstruoja vienos disciplinos statinį, bet kuria atvirą žemėlapį, kuriame priklausomai nuo kartografuojamų parametrų atsiranda vietos istorijos laikui, sąmonės laikui, daiktų laikui, laikrodžių laikui, augalų laikui ir kitoms laiko formoms. Būtent todėl šioje monografijoje interpretuojami menininkai atrodo kaip niekada vietoje nenustygstantys keliautojai, nuolat kertantys skirtingų laiko formų, fizikos ir filosofijos teorijų, fotografijos, kino, teatro, architektūros meninių praktikų ribas. Monografijoje sukurtą žemėlapį autorė dovanoja ir skaitytojui (-ai), taip pakviesdama jį (ją) į niekad nesibaigiančią laiko formų apmąstymo ir meninių manifestacijų kelionę.

- Nerijus Milerius 

 

Nors laikas yra nematomas ir neapčiuopiamas, o enciklopedijose apibrėžiamas abstrakčiai – kaip procesų matavimas, kaip įvykių ir būties judėjimas „į priekį“, kaip materijos egzistavimo trukmė, jo įvaizdžių netrūksta. Kaip rodo italų menotyrininkės Camillos Tornos tyrimas, kiekvienas žmogus, net trejų metų vaikas, gali pavaizduoti, kas yra laikas, o grafinius įvaizdžius galima suklasifikuoti kaip taškų, linijų, apskritimų, paviršių, trukmių-intervalų, simbolių ir konceptualių galvosūkių variantus*. Menininkų kuriami laiko įvaizdžiai sudėtingesni ir jungia visas šias kategorijas. Jų tipologija nagrinėjama antrame skyriuje, pradedant nuo tradicinių nuorodų – laikrodžių, daiktų, kurių materijoje laikas rašo savo istoriją ar tiesiog „praslenka“ pro žiūrovą tylinčio kūrinio akivaizdoje, baigiant gamtos ciklų, miesto kaitos stebėjimu ir mėginimais perkelti sąmonės bei vaizduotės laiko patirtis į vizualaus meno kūrinius.

Kadangi fotografija yra susijusi su kultūros greitėjimą palengvinusiomis skait­meninėmis technologijomis, taip pat į jos formatą „perrašomi“ įvairūs artefaktai, trečiame skyriuje aiškinamasi, kas atsitinka, kai ji jungiasi su skirtingomis medijomis: tapyba, kinu, teatru, performansu, kaip tai keičia pačios fotografijos ontologiją ir laiko reikšmes. Minėtina, kad prarandamas fotografijos momento, jos buvimo visada praeityje tikrumas ir visa tai pakeičia sudėtingesnės sandaros „laiko kristalai“ ir laikovaizdžiai, o apibrėžtą reikšmę generuojančias semiotines konstrukcijas – neprivalomi detektyvinės vaizduotės naratyvai. Galiausiai analizuojama, kaip skaitmeninė fotografija, praradusi ryšį su tikrove, tampa vizualiai išreikštu ritminiu-laikišku dariniu, mažai tesiskiriančiu nuo garsinių struktūrų.

Atskiru ir sudėtingesniu laiko įvaizdžių tipu laikytini kūriniai, rekonstruojantys ar perkonstruojantys praeitį kaip dabarties ir ateities pagrindą. Nors miesto kul­tūroje persipina įvairūs laikotarpiai ir jų atmintis, dabartiniame Lietuvos mene daugiausia dėmesio sulaukianti praeitis yra sovietmetis. Ketvirtame skyriuje nag­rinėjami menininkų išrasti būdai perrašyti jo istoriją ir kasdienybės patirtis į ­mu­ziejaus ir archyvo formatą. Jo „heterochroniško“ skaitymo struktūra skatina kiekvieną žiūrovą susikurti individualias, atsitiktinumu grįstas laiko sekas, bet taip pat skatina diskusijas apie šios prieštaringos praeities įamžinimą ir atminties kultūrą. Kita vertus, menininkų dėmesys archyvuose rastiems neidentifikuojamiems, su jokia istorija nesusisiejantiems vaizdams leidžia kalbėti apie „neatmenamas praeitis“, paliečiant svarbius bendruomeninio ir Kito laiko aspektus. Fotografija visais atvejais veikia kaip tikrumo inkaras per greitai kintančioje skaitmeninių duomenų laiko tikrovėje.

Penktame skyriuje tiriama, kaip dalyvavimo praktikos ir visas medijas jun­gianti bei žiūrovo veiksmus inscenizuojanti architektūra paveikė meno galimybes mąstyti apie laiką, atsiliepiant į filosofijos ir fizikos atradimus. Menininkės Akvilė Anglickaitė ir Dalia Mikonytė atveria pažinimui specifinį „moters laiką“ kaip kul­tūrinio Kito laiką per nėštumą ir „augimą“ arba tapsmą kūrėja. Jų fotoinstaliacijose susipina Julijos Kristevos su feministiniais judėjimais susietas cikliškas, linijinis ir monumentalusis laikas. Dainiaus Liškevičiaus, Aurelijos Maknytės ir Raimundo Malašausko projektų analize atskleidžiamos į kūrinio vyksmą interaktyviai įtraukto žiūrovo galimos laiko patirtys, kurios yra heterogeniškos ir įvairialypės, siejančios skirtingas sąmonės laiko trukmes su istorijos ir kosminiu laiku.

*Camilla Torna, Visualizing Time, Olga Ast, op. cit., p. 42–51.

--------------------------------------------------------------

Recenzentai: dr. Nerijus Milerius, dr. Erika Grigoravičienė
Dizainerė Rasa Janulevičiūtė
Kalbos redaktorė Rita Markulienė

Viršelyje panaudota Remigijaus Treigio fotografija Rudas peizažas, 1991, tonuotas sidabro arspaudas, LATGA, Vilnius 2021

Knygos rengimą ir išleidimą rėmė Lietuvos mokslo taryba

 


Leidimo metai / Release date: 2021
Apimtis / Pages: 551 p.
Viršeliai / Covers: minkšti / paperback
ISBN 9786094473135
Kaina / Price: 16,35 €
Panašūs leidiniai

Marija Drėmaitė

Vaidas Petrulis

Jūratė Tutlytė

Atidžiau pažvelgę į mūsų miestus, greičiausiai nustebtume kokia didelė jų dalis buvo suformuota per istoriškai trumpą sovietinį laikotarpį

Kaina / Price: Išparduota!

Juozas Galkus

Leidinyje apžvelgiama Lietuvos plakato istorija nuo pirmųjų lietuviškų plakatų, sukurtų XIX a. viduryje iki šių dienų plakato kūrėjų darbų

Kaina / Price: 39 €
Akcija: Išparduota €
© Vilniaus dailės akademijos leidykla
Dominikonų g. 15, VIlnius LT-01131
Tel. 8 5 279 10 15 (direkcija)
Įmonės kodas: 111950439
PVM mokėtojo kodas LT 100003222911
AB bankas „Swedbank“
A.s. LT35 7300 0100 0245 5757