Kolektyvinėje monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ siekiama suformuluoti visuminę Lietuvos teatro raidos po 1990 metų koncepciją, išryškinti estetinės, visuomeninės, politinės teatro ir jo formų kaitos tendencijas istorinių slinkčių, tapatybės konstravimo bei globalizacijos iššūkių kontelkstuose.
Monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ svarbiausias pateikiamo tyrimo objektas - po 1990 metų Lietuvos teatre išryškėję spartūs kaitos procesai, susiję su istorinės atminties sklaida, naujomis meninės, institucinės, nacionalinės tapatybės formomis ir santykių su tradicija dinamika.
Knygos parengimą ir išleidimą rėmė: LIETUVOS MOKSLO TARYBA
Knygoje aptariama Tauragės krašto priešistorė ir istorija nuo XIII a. iki šių dienų
Zenonui Varnauskui (1923–2010) teko gyventi ir kurti trijose epochose - prieškaryje laisvoje, sovietinėje ir vėl nepriklausomoje Lietuvoje. Jo kūryboje - tapyboje, grafikoje ir tekstilės darbuose - susipynę Kauno meno mokyklos tradicijos, sovietmečio primestys, bet taip pat ryškus prigimtinis, spontaniškas menininko kūrybingumas, buvęs nepavaldus jokioms aplinkybėms.