Kolektyvinėje monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ siekiama suformuluoti visuminę Lietuvos teatro raidos po 1990 metų koncepciją, išryškinti estetinės, visuomeninės, politinės teatro ir jo formų kaitos tendencijas istorinių slinkčių, tapatybės konstravimo bei globalizacijos iššūkių kontelkstuose.
Monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ svarbiausias pateikiamo tyrimo objektas - po 1990 metų Lietuvos teatre išryškėję spartūs kaitos procesai, susiję su istorinės atminties sklaida, naujomis meninės, institucinės, nacionalinės tapatybės formomis ir santykių su tradicija dinamika.
Knygos parengimą ir išleidimą rėmė: LIETUVOS MOKSLO TARYBA
Monografijoje aptariamos meninio tyrimo atsiradimo prielaidos, apibrėžimo problema, santykis su menu ir mokslu, metodologijos ir kintančios tyrėjų ir kūrėjų tapatybės. Analizuojami meninio tyrimo pavyzdžiai doktorantūros programose Lietuvos šiuolaikiniame mene ir įvairiuose tarpsritiniuose tyrimuose.
Norvegų menininko knyga apie meno studijų reikšmę. Autorius kalba apie tai, kad reikia pasipriešinti postmodernybei bei individualumo propagandai solidarumo ir bendruomeniškumo sąskaita.