Kolektyvinėje monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ siekiama suformuluoti visuminę Lietuvos teatro raidos po 1990 metų koncepciją, išryškinti estetinės, visuomeninės, politinės teatro ir jo formų kaitos tendencijas istorinių slinkčių, tapatybės konstravimo bei globalizacijos iššūkių kontelkstuose.
Monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ svarbiausias pateikiamo tyrimo objektas - po 1990 metų Lietuvos teatre išryškėję spartūs kaitos procesai, susiję su istorinės atminties sklaida, naujomis meninės, institucinės, nacionalinės tapatybės formomis ir santykių su tradicija dinamika.
Knygos parengimą ir išleidimą rėmė: LIETUVOS MOKSLO TARYBA
Remiantis archyviniais dokumentais, istoriografija, interjerus vaizduojančiais meno kūriniais ir fotografijomis, pagrindžiant taikomųjų tyrimų analize aptartos gyvenamųjų namų XVII a. pabaigos - XX a. pradžios dienų tapybos, lipdinių, sienų apmušalų, grindų dangų, koklinių krosnių ir židinių meninės ypatybės.
Knygoje analizuojami svarbūs Lietuvos fotografijos pokyčiai, išryškėję XX a. pabaigoje