Kolektyvinėje monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ siekiama suformuluoti visuminę Lietuvos teatro raidos po 1990 metų koncepciją, išryškinti estetinės, visuomeninės, politinės teatro ir jo formų kaitos tendencijas istorinių slinkčių, tapatybės konstravimo bei globalizacijos iššūkių kontelkstuose.
Monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ svarbiausias pateikiamo tyrimo objektas - po 1990 metų Lietuvos teatre išryškėję spartūs kaitos procesai, susiję su istorinės atminties sklaida, naujomis meninės, institucinės, nacionalinės tapatybės formomis ir santykių su tradicija dinamika.
Knygos parengimą ir išleidimą rėmė: LIETUVOS MOKSLO TARYBA
Monografijoje nagrinėjamos sovietinio laikotarpio kėdės, Lietuvos dizainerių sukurtos pagal specialius užsakymus, gamintos mažu kiekiu arba masinės gamybos, eksperimentinės. Keli kėdžių projektai peržengia tiriamo laikotarpio ribas, įsiterpia į dizaino lūžio laiką – atkurtos nepriklausomybės pradžią.
Šios knygos tikslas yra paliesti architektūros ir dailės tarpusavio sąveiką architektūroje, formų sintezę viename kūrinyje – pastato interjero kompozicijoje